Kas dabar bus?
– Ant rąsto tupėjo trys varlės. Viena jų nusprendė šokti į vandenį. Kiek varlių liko ant rąsto?
– Trys… – nedrąsiai atsakė vienas mokinys.
– Žinoma, kad trys, – nusijuokė Mokytojas. – Juk varlė tik nusprendė šokti, bet nieko nepadarė. Niekada nepainiokite sprendimo su veiksmais. Kartais mums atrodo, kad mes jau nušokome nuo rąsto, bet iš tikrųjų taip ir liekame tupėti ten pat.”
Taigi, priimti sprendimą yra pakankamai paprasta. Tačiau dažnai jis ir lieka tiesiog sprendimu. Sunku padaryti pirmąjį žingsnį, nes…tiesiog baisu. Bijome nežinomybės, klausimas “Kas dabar bus?” nepalieka mūsų nei akimirkai, vis gręžiojamės atgal ir ieškome būdų, kaip pasilikti ten, kur esame. Kad ir nelabai patinka, bet viskas aišku ir suprantama. O žengti žingsnį į nežinomybę – velniškai baisu. Protas pradeda kurti įvairiausias istorijas, susijungia visi vidiniai sraigteliai, visas kūnas įsitempia ir sustingsta. O jeigu dar tai yra labai svarbus sprendimas – na, žmogau, laikykis. Ir yra visiškai normalu, kad tokiu momentu gali ir nepadaryti nieko, kas pastūmėtų tave pirmyn.
Žinau tai iš savo patirties…Tą patį sprendimą esu priėmusi ne vieną kartą, bet nežinomybės baimė kaustė ir laikė tame pačiame scenarijuje, kuris netenkino. Ir ne tik baimė. Dar visa puokštė įvairiausių išgyvenimų…Net ir tada, kai priėmiau sprendimą ir žengiau pirmąjį žingsnį, susijungė visi įmanomi “stabdžiai”…nuo paprastų baimių iki realaus išorinio šantažo, manipuliacijų ir grasinimų. Atlaikyti tokį krūvį tikrai nėra lengva. Ir čia labai svarbu – ar pasiduosi panikai ir sugrįši atgal, ar vis dėlto sukaupsi visas jėgas, išgyvensi šią “katastrofą” ir eisi pirmyn. Vienu tokiu momentu į galvą atėjo kažkada skaityta mintis “Jeigu kažkur ir yra pragaras, tai jis yra čia”. Kažkodėl ji mane prajuokino. Gal todėl, kad staiga suvokiau, kad visa šį pragarą kuriu aš pati – savo mintimis, kurios viduje sukelia panikos audras, isteriškai paranojiškas istorijas. Ėmiau tiesiog stebėti tai, kas vyksta mano viduje. Uždaviau sau klausimą “Kas gi kelia tokią įtampą? Iš kur panika?”. Atsakymas atėjo labai greitai ir labai aiškus. Kontrolė. Protas nori viską kontroliuoti ir žinoti penkis žingsnius į priekį. O dabar negali. Bejėgiškai blaškosi kaip sužeistas žvėrelis, bandydamas įsikibti bent į menkiausią detalę ir sužinoti, kas bus toliau. Bet sukontroliuoti kažką, kas yra ne tavyje, tiesiog neįmanoma. Netgi tai, kas yra tavyje, ne visada sėkmingai pavyksta sukontroliuoti J Žinau tik vieną: kai priėmus sprendimą, aplinka tave pradeda “spausti”, laviruoji ties labai plona riba – arba žengsi pirmyn, arba atsitrauksi. Žinoma, jeigu palieki sau galimybę atsitraukti. Mano atveju atsitraukimo galimybė buvo, tačiau aiškiai suvokiau, kad atsitraukimas tolygus pražūčiai. Ta pati istorija, tas pats scenarijus, tie patys aktoriai. Todėl galimybe atsitraukti nepasinaudojau.
Kartais, kai vienas ar kitas sprendimas liečia ir kitus žmones, staiga suvoki, kad jų visiškai nepažinojai. Jų elgesys atrodo daugiau nei keistas ir iš pirmo žvilgsnio net neadekvatus. Buvai susikūręs tam tikrą paveikslėlį, ir staiga jis dūžta į šipulius. Sakyčiau, skaudus momentas. Na, iš esmės kiekvienos mažesnės ar didesnės iliuzijos subyrėjimas sukelia skaudžius išgyvenimus. “Aš gi žinojau, kad yra taip, o pasirodo, kad…”
Taigi, kalbant apie sprendimus, verta prisiminti, kad:
- Jeigu priėmėte sprendimą, tai dar nereiškia, kad jį įgyvendinote. Būtinai padarykite bent mažiausią veiksmą, kad sprendimas būtų įgyvendintas.
- Aplinka priešinsis ir bandys jus grąžinti atgal. Ir čia klausimas tik tame, ar pavyks atlaikyti spaudimą.
- Nebandykite kontroliuoti situacijos. Stebėkite, kaip jūsų protas karštligiškai blaškosi ir bando įsikabinti bent į mažiausią detalę. Jūs negalite žinoti kas bus. Leiskite vykti viskam, kas vyksta, kad ir kaip absurdiškai tai galėtų atrodyti.
- Žiūrėkite į savo lūkesčius kitų žmonių atžvilgiu. Priimkite tai, kad jų elgesys gali būti neprognozuojamas. Nereikia jiems įrodinėti, kad jie neteisūs. Jie – teisūs – ir tai yra aksioma. Jie teisūs savo realybėje, jūs teisūs – savo.
Dar vienas svarbus momentas, į kurį vertėtų atkreipti dėmesį: vieną ar kitą sprendimą mes priimame ne visam gyvenimui. Sprendimas yra tas dalykas, kurį mes galime koreguoti, keisti, taisyti. Jeigu vieną dieną suvokiame, kad sprendimas vis dėlto buvo neteisingas, mes galime jį pakeisti. Tik tuo momentu, kai mes jį priimame, mums atrodo, kad tai – visam gyvenimui. Ne, ne visam. O gal ir visam. Viskas priklauso tik nuo to, ko mes norime ir kur einame.
Linkiu įgyvendintų sprendimų! O jeigu jaučiate, kad blaškotės ir nežinote, ką daryti – aš – Jūsų paslaugoms!
Ilona Tamošiūnienė
www.ilonatamo.com