fbpx

Kas verčia žudytis jaunus vyrus?
0 (0)

jaunu-vyru-savizudybes

Vyrai Lietuvoje nusižudo 5 kartus dažniau nei moterys. Panašiai yra daugelyje pasaulio šalių. Tačiau, kai kalbame apie savižudybes ir jų prevenciją, dažniausiai kalbame apie tai bendrai, tarsi nebūtų reikšmingų skirtumų tarp vyrų ir moterų. Akivaizdu, kad tų skirtumų yra.

Vyrų savižudybė taip pat nėra vienoda. Jauni vyrai nusižudo dėl vienų priežasčių, pagyvenę vyrai – dėl kitų. Kadangi Jaunimo linija yra skirta jauniems žmonėms, šiame straipsnyje nagrinėsiu būtent jaunų vyrų savižudybių problemą.

Vien praėjusiais metais mūsų šalyje nusižudė pusantro šimto vaikinų ir vyrų iki 30 metų.

Kas vyrus stumia į aklavietę?

Kaip čia taip yra, kad vyrai žudosi daug dažniau nei moterys? Yra bent keletas svarbių veiksnių, kuriuos galima paaiškinti didesnį vyrų savižudybių skaičių. Vyrai renkasi žiauresnius savižudybės būdus, kurie dažniau baigiasi mirtimi.

Skirtingai nei stereotipinis įsivaizdavimas, vyrus labai smarkiai veikia išsiskyrimas. Vyrai taip pat labiau reaguoja į ekonominius sunkumus. Be to, vyrai yra mažiau linkę kalbėti apie savo sunkumus ir kreiptis pagalbos tuomet, kai ji būtina.

Įsitikinimas, kad visuomet turiu būti stiprus, lydimas sėkmės ir jokiu būdu jokiomis aplinkybėmis neparodyti kitiems, kad jam sunku, ne vieną vyrą įstumia į aklavietę.

Jauni vyrai skaudžiai reaguoja į savo nesėkmes

Praėjusias metais publikuotas norvegų psichologės Mette Lyberg Rasmussen ir jos kolegų tyrimas, kuriame analizuotos jaunų vyrų savižudybės.

Autoriai labai atvirai bendravo su nusižudžiusių jaunų vyrų (18–30 m.) artimaisiais – motina, tėvu, broliais, seserimis, buvusiomis draugėmis ir draugais. Taip pat perskaitė jų atsisveikinimo raštelius, jei tokie buvo palikti.

Net ir turint omenyje galimus kultūrinius skirtumus, neabejoju, kad šio tyrimo rezultatai aktualūs ir mums Lietuvoje.

Tyrimo metu nustatyta, kad šiems nusižudžiusiems vyrams būdingas neatitikimas to, kokie jie norėtų būti, ir to, kokie jautėsi. Jiems buvo itin svarbu, kad jiems gerai sektųsi, jie skausmingai reaguodavo į kiekvieną realią ar tariamą savo nesėkmę.

Šių jaunų vyrų savęs vertinimas buvo paremtas išskirtinai išoriniais pasiekimais. Patyrę nesėkmę jie užsisklęsdavo nuo artimųjų, o ne remdavosi jų palaikymu ir pagalba. Vis dėlto aplinkiniams atrodė, kad jiems puikiai sekasi, todėl jų savižudybė buvo labai netikėta.

Kaip pastebėti jaunų vyrų savižudybės riziką?

Didesne rizika pasižymi jauni vyrai, kurie susidūrę su gana įprasta tokiam amžiui nesėkme (neišlaikytas egzaminas, problemos darbe), reaguoja taip, lyg tai būtų visiškas jų pralaimėjimas ar katastrofa. Tuomet juos apima neviltis, jie tiesiai arba savo elgesiu užsimena apie savižudybę.

Minėtame tyrime analizuotoms istorijoms būdinga tai, kad nusižudę vaikinai ir vyrai niekaip negalėjo susitaikyti su artimų santykių nutrūkimu. Jie nuolat dėl to save graužė, nebandė susitaikytu su situacija, kad judėtų į priekį.

Didesnė savižudybės rizika taip pat būdinga tiems vyrams, kurie niekaip negali susitaikyti su savo padarytomis klaidomis ir nuolat save dėl jų kaltina.

Po realių ar tariamų nesėkmių, kurias priima kaip gėdingas, jie vengia artimųjų bei draugų, o ne siekia jų palaikymo ar pagalbos. Jie moka sukurti tobulą išoriškai sėkmingo žmogaus įvaizdį, nors tuo metu smarkiai kenčia dėl problemų, susijusių su santykiais, darbu ar kitomis gyvenimo sritimis.

Savižudybės riziką įspėti gali ir tai, kad vyras, susidūręs su emociškai sudėtingomis gyvenimo situacijomis, sugeba tik netiesiogiai pranešti apie tai, kad jam reikia pagalbos, pvz.: sunkiausiomis akimirkomis pradeda elgtis labai neįprastai, provokuojamai (dėl to vėliau patiria stiprų gėdos jausmą), savo jausmus išreiškia ne žodžiais, o veiksmais.

Kaip aplinkiniai gali padėti?

Itin svarbu, kad nė vienas jaunas vyras, kurio savižudybė buvo analizuota šiame tyrime, nesikreipė pagalbos į psichikos sveikatos specialistus. Net Norvegijoje, kur žmonės į psichologinę pagalbą žiūri daug ramiau negu Lietuvoje.

Todėl tyrimo autoriai daro išvadą, kad psichikos sveikatos profesionalų vaidmuo jaunų vyrų savižudybių prevencijoje nėra pats svarbiausias. Atrodo, kad daugiau galimybių pastebėti riziką turi ir padėti gali aplinkiniai – šeimos nariai, draugai, bendramoksliai ar bendradarbiai.

Kaip aplinkiniai gali padėti? Į bet kokias užuominas apie savižudybę, reikėtų reaguoti rimtai. Kilus bet kokiai nuojautai, kad žmogus gali turėti ketinimų nusižudyti, reikėtų nebijoti apie tai kalbėti tiesiai šviesiai, pvz.: „Aš vis galvoju, ką tu turi omenyje, kai sakai…“ arba „man rūpi paklausti, kas su tavimi vyksta, kai tu…“

Ilgas ir sudėtingas problemų sprendimo kelias

Savižudybės rizika nedingsta, net jeigu atrodo, kad viskas grįžo į įprastas vėžes, artimasis atrodo labiau bendraujantis, nebe toks užsisklendęs. Išorinis įspūdis, kad situacija pagerėjo, gali būti viso labo problemos vengimo pasekmė.

Aplinkiniams verta turėti omenyje, kad tokios situacijos dažniausiai greitai neišsisprendžia. Todėl norint ką nors pakeisti prireiks labai daug kantrybės ir užsispyrimo. Ypač kai minčių apie savižudybę turintis vaikinas ar vyras sakys, kad viskas gerai (nors jūs ir matote, kad iš tikrųjų niekas nepasikeitė), jis nieko nenori, o specialistai sakys, kad nieko negali padaryti, jei pats žmogus nenori.

Vienintelis dalykas, ką tokiu atveju galima daryti, – tiesiai šviesiai be jokių užuolankų kalbėtis apie tai, kas vyksta ir kas jums kelia nerimą.

Atsižvelgiant į tai, kad jauni vyrai visiškai nelinkę patys kreiptis profesionalų pagalbos, sveikatos apsaugos specialistai turėtų rimtai reaguoti į tėvų, draugų ar kitų aplinkinių pagalbos prašymus. Suprantama, dažniausiai čia nekalbama apie priverstinį gydymą.

Tačiau ir be jo yra pakankamai variantų – aplinkinių ir sveikatos specialistų bendros pastangos įtikinti žmogų, kad problemas reikia spręsti, o ne jų vengti, taip pat gali duoti rezultatų (nors galbūt ne iš pirmo ar net ne iš dešimto karto). Tokiu atveju pasiteisintų didesnis specialistų lankstumas ir aktyvumas.

Neužsikraukite visko ant savo pečių

Ir paskutinis dalykas. Nuolat būti šalia žmogaus, pasižyminčio savižudybės rizika, yra didelis ir sekinantis emocinis krūvis. Palaikymas ir parama reikalinga ne tik jam, bet ir jums.

Neužsikraukite visko ant savo pečių – dalinkitės ir tarkitės su artimaisiais, konsultuokitės su specialistais. O jeigu artimasis pradeda šantažuoti savižudybės rizika („jeigu tu nepadarysi to ir to, aš nusižudysiu“) būkite dar ryžtingesni ir atkaklesni, reikalaudami, kad jis kreiptųsi į profesionalus.

Pasiduodami šantažui problemos nesumažinsite, galbūt tik dar labiau paskatinsite tokį elgesį. Tačiau problema nedings ir tuomet, jei ją tiesiog ignoruosite („ai, jis tik gąsdina“).

Daugiau apie savižudybę ir pagalbą galima rasti puslapyje sumažinktylą.lt.

Dalis vaikinų ir vyrų, nesiryžtančių pasidalinti sunkumais su aplinkiniais, skambina į Jaunimo liniją, nes pokalbiai yra anonimiški ir konfidencialūs. Deja, galime atsiliepti tik į kas 7 pagalbos skambutį. Galbūt Jūs nepastebėtumėte, jei 10 Lt per mėnesį iš jūsų sąskaitos būtų paskiriama Jaunimo linijai? Tapkite nuolatiniu Jaunimo linijos rėmėju, kad pagalbos ieškantys vaikinai galėtų ją gauti.

Paulius Skruibis,
psichologas,
Jaunimo linijos vadovas

Šaltinis: lrytas.lt

pagalbos-tarnybos

 

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.