Kodėl bendravimas žmogui reikalingas kaip oras?0 (0)
Mes kasdien sutinkame daugybę žmonių. Kartais net pavargstame nuo jų. Ar reikalingi mums kiti žmonės, kad būtume laimingi? Jeigu taip, tai kodėl? Į šį klausimą atsakė psichoterapeutė Inna Hamitova, duodama interviu žurnalui „Psychologies“.
Mes dažnai sakome, kad žmogus – socialinis gyvūnas. Kodėl?
Apie tai yra daug įvairių teorijų: biologinių, socialinių, psichologinių. Evoliucijos atžvilgiu suprantama, kad vienam žmogui buvo neįmanoma išgyventi. Mes juk neturime nei aštrių dantų, nei nagų. Įveikti mamutą mūsų protėviai galėjo tik užpuolę visu būriu.
Psichologijoje viskas sudėtingiau, čia ilgą laiką nebuvo aiškumo. Situacija pasikeitė, kai britų psichoanalitikas Johnas Bowlbys suformulavo savo prieraišumo teoriją. Jis tvirtino, kad santykiai su kitais žmonėmis mums yra absoliučiai būtini– ir dėl išlikimo, ir dėl laimės.
Daugumos psichologinių teorijų problema yra tai, kad jų neįmanoma patikrinti eksperimentais.
Tomografų atsiradimas pakeitė situaciją. Psichologai jau gali patikrinti savo teorines išvadas. Ir dėl prieraišumo teorijos rezultatai buvo labiau nei įtikinami.
Pavyzdžiui, buvo atliktas toks eksperimentas: savanorius patalpindavo į tomografą ir įspėdavo, kad tam tikru momentu jie gaus elektros smūgį. Ne stiprų, bet juntamą.
Pirmos grupės dalyviai turėjo atlikti tyrimą vieni. Jie pranešė apie gana stiprų smūgį. Prietaisas užfiksavo limbinės sistemos sudirginimą. Ši smegenų zona yra atsakinga už baimę ir kitas bazines emocijas.
Antros grupės dalyvius laikė už rankos nepažįstamas žmogus. Jų vertinimu skausmas buvo silpnesnis, o tomografas parodė, kad suaktyvėjo jų smegenų kaktinė skiltis – kontrolės sritis. Tai patvirtina, kad šalia nepažįstamojo jie stengėsi valdytis ir nuslopinti skausmą.
Trečios grupės dalyvius už rankos laikė sutuoktiniai, su kuriais jie pykosi arba skyrėsi. Jie jautė aštresnį skausmą, o tomografas parodė, kad jų limbinės sistemos suaktyvėjimas buvo gerokai stipresnis nei pirmųjų dviejų grupių. O ketvirtosios grupės narius už rankų laikė mylimieji. Jie beveik nejuto skausmo ir limbinės sistemos sudirginimas buvo minimalus.
Ar suprantate, ką tai reiškia? Mylimų ir mylinčių žmonių prisilietimas veikia mūsų smegenis raminamai. Mes nejaučiame skausmo. Ir tai yra objektyvus faktas, užfiksuotas prietaisais. Žinoma, šis pavyzdys – tik vienas iš daugelio, patvirtintų eksperimentais, kaip to reikalauja mokslas.
Mylimo žmogaus buvimas nuslopina skausmą. O tuo metu, kai mums nieko neskauda ir esame saugūs, kiti mums vis tiek kažkam reikalingi?
Kodėl viduramžiais žmogaus atskyrimas nuo bažnyčios ir išvarymas iš bendruomenės buvo baisiausios bausmės, kodėl ir šiandien nusikaltėlius baudžia uždarydami į atskirą kamerą? Čia nėra fizinio skausmo, bet yra stipriausia dvasinė kančia. Negalėjimas bendrauti su panašiais į save žmogui reiškia socialinę mirtį.
Kiti žmonės – tai mūsų gyvavimo aplinka, be jų mes kaip žuvys be vandens. Kad mūsų būtis būti ne tik fizinė egzistencija, mes turime sulaukti jos patvirtinimo iš kitų, gauti žinią: „Aš tave matau“, „Aš tave girdžiu“, „Tu esi man svarbus“.
Visa tai yra ties „socialiniai paglostymai“ , apie kuriuos rašo Erikas Bernas?
Taip. Psichologai daug tyrinėjo bendravimą. E.Bernas kalba apie fizinio kontakto su kitais žmonėmis būtinybę, tai yra, apie tikrą paglostymą, apkabinimą, pliaukštelėjimą per petį, kuriuos galime gauti iš kitų. Vėliau jis išplečia šią sąvoką ir ima vadinti „paglostymais“ kito žmogaus buvimo pripažinimus bet kokia forma.
Apie pripažinimo poreikį rašo ir Abrahamas Maslow, vienas iš humanistinės psichologijos kūrėjų. Jo „poreikių piramidėje“ yra du lygiai, aiškiai susieti su bendravimu: priklausymo poreikis, bendrumo jausmas su kitais ir pripažinimo ir vertinimo poreikis. Bet jeigu įsigilinsime, pastebėsime, kad sąveikauja ir visi kiti poreikiai.
Šiek tiek žemiau yra minėtas saugumo poreikis, aukščiau – pažinimo, savęs realizavimo. Ar įmanomas pažinimas be mokytojų? Kolektyvo pripažinimas – vienas iš gyvenimo tikslų, kurio siekia dauguma žmonių, išskyrus visai asocialius tipus. Tokio tikslo siekimo būdai gali būti įvairūs. Vienam tai gali būti brangi mašina ar laikrodis, kuriuos iškart pamatys kiti. Kita daro atradimą, kurį galėtų įvertinti dešimt žmonių pasaulyje, bet jam jie yra svarbūs asmenys.
Tai yra, mums reikia, kad kiti mus girtų, glostytų savimeilę?
Visiškai nebūtinai. Pagyrimas, žinoma, yra malonus dalykas, bet jis turi būti tų žmonių, kurių nuomonės mes paisome ir kurių kritiką pasirengę priimti. Čia svarbu ne tiek, kad mus giria r kritikuoja, o kad mes aptarinėjame mūsų darbą, mes siekiame jame tobulybės ir laikome jį svarbiu sau ir kitiems.
Tai daro gyvenimą prasmingą, o gauti tą prasmę mes galime tik sąveikaudami su kitais žmonėmis. Kai mes bendraujame su tais, su kuriais mus sieja bendri interesai, siekiai, gyvenimo nuostatos, atsiranda sinerginis efektas: mes kartu – ne suma, o kai kas daugiau.
Vienas plius vienas – jau ne du, o „žalia ir apvalu“: čia įvyksta ne kiekybės padidėjimas, o kokybės pokytis. Atsiranda nauja kokybė, kuri maitina, „įkrauna“ visus proceso dalyvius.
Ar tai yra dalykas, be kurio negalima būti laimingiems?
Atsakysiu į klausimą klausimu: ar galima būti laimingam nesijaučiant gyvam? Be bendradarbiavimo, be bendravimo galima apsieiti, tačiau be to neįmanoma jaustis tikrai gyvam. Laimė siejasi su meile. O žinoti, kad aš myliu, galima tik tada, kai yra kažkas, ką aš myliu. Tačiau meilė nepriklauso man ar jam, ji atsiranda tarp mūsų.
Mes pažįstame save per kitus žmones. Ne tik per romantiškus santykius, bet ir per draugystę, kūrybą, bendravimą. Visa tai suteikia mūsų gyvenimui individualią prasmę ir sumažina egzistencinį nerimą, kurį sukelia mirties, vienatvės ir begalinės Visatos baimė.
Kai su kitais darome tai, kas mums svarbu, padaugėja gėrio, prasmės ir laimės. Visata mums tampa prasmingesnė, pasikeičia pasaulio vaizdas.
Parengė Alfa.lt
Iliustracija: Ugur Akdemir