Kodėl mus vis labiau kamuoja perdegimo sindromas?

0 (0)

Net 53 proc. Lietuvos medikų yra perdegę, o ES įmonės kasmet patiria daugiau nei 20 mlrd. nuostolių, nes jų darbuotojai dėl perdegimo neatvyksta į darbą. Stresas yra antra pagal dažnumą pravaikštų priežastis. Ką daryti, kad ši statistika pasikeistų?

Savo asmenine ir profesine patirtimi dalinasi SADM ministras Linas Kukuraitis, psichologas, kunigas Arūnas Peškaitis, mokslininkė Lijana Gvaldaitė. Šiemet Vilniaus knygų mugėje jie pristatė pirmąją lietuviškai knygą apie perdegimą – Pascal‘io Ide‘o „Perdegimo sindromas: gebėjimo duoti liga“. Kalbina profesinės sveikatos psichologijos tyrėjas – Arūnas Žiedelis.

Arūnas Žiedelis. Perdegimo sindromas pasireiškia įvairiais aspektais. Vienas iš jų – žmogus dega, užgęsta, pavargsta, išsenka jo energija. Kitas aspektas – žmogus turi labai aukštus, ne visai realistiškus idealus, o kai jų nepavyksta pasiekti, nebelieka ir motyvacijos. Pascal‘is Ide‘as pateikia dar vieną sampratą: žmogus visiems duoda ir duoda, ne visada teisingai, kol galiausiai nebeturi ko duoti. Bendras klausimas visiems diskusijos dalyviams – o ką jūs vadinate perdegimu?

Arūnas Peškaitis. Pirmiausia tai ligota būsena. Ji pasireiškia visiška apatija. Apatija ne tik tam, ką darei, bet ir apskritai viskam. Perdegimo sindromas gali būti tikros depresijos preliudija. Jis atsiranda dėl to, kad dažnai neklausome ne tik savo organizmo signalų, bet ir tų, kurie protingai ir aiškiai kalba apie šią problemą ir perspėja saugotis perdegimo. Tai liga, kuri kyla iš noro nuolat duoti. Perdegimo sindromas iš tikrųjų susijęs su labai dideliu noru dirbti, bet ne dėl pinigų. Dėl pinigų dirbdamas neperdegsi. Perdegi tada, kai jauti, kad gali duoti dar – ir dar, ir dar. Galiu pasidalyti trimis liudijimais.

Aš iš tikrųjų patyriau perdegimo sindromą. Pirmą kartą – būdamas visai jaunas. Baigęs psichologiją po trejų metų baigiau ir kvalifikacinius bendravimo psichologijos kursus Taline. Tai buvo labai garsi bendravimo psichologijos mokykla, į kurią stojant reikėjo įveikti didžiulį konkursą. Mokykla ruošė videotrenerius. Videotreningas – toks mokymo bendrauti metodas. Vadovas iš karto pasakė – tai brangus, naujas dalykas (buvo 1988 m.), labai vežantis, bet jeigu jūs pradėsit dirbti ir vesti daugiau kaip 2 grupes per savaitę (grupė – tai 5 darbo dienos po 8 intensyvias valandas), perdegsite. Aš neklausiau. Būdavo mėnesių, kai vesdavau 3 grupes. Tada pirmą kartą patyriau perdegimą – apatiją, visišką nenorą kur nors eiti. Bet buvau jaunas, išsikapsčiau neskausmingai.

Antrą kartą patyriau perdegimą, kai tapau nedidelės, bet labai gyvos Bernardinų parapijos klebonu. Teritorija nedidelė, bet suvažiuoja žmonės iš viso miesto. Ėmiausi tiek daug visko duoti ir taip pervargau, kad net nuvažiavęs į sanatoriją pajutau, kad nieko nebegaliu. Kreipiausi į sanatorijos psichoterapeutę, kuri pasakė tokią frazę: „Kad duotum ir iš šulinio semtum, reikia, kad ir į šulinį pribėgtų vandens.“

Paskutinis perdegimas buvo pats baisiausias. Klebonavau jau nemažai metų, turėjau važiuoti į stovyklą – jai vadovavau, buvau atsakingas už finansus ir dar apsiėmiau skaityti paskaitas. Tačiau kartą supratau, kad nebegaliu nieko daryti, net pajudėti. Tada bičiulės psichoterapeutės paragintas nuvykau į sanatoriją, o paskui dar gydžiausi nuo depresijos.
O knyga tikrai labai gera. Pirmiausia ji yra gera ir teologiniu, ir psichologiniu, filosofiniu požiūriu. Bet ne tas svarbiausia. Svarbiausia, kad ji yra praktiška. Skaitydamas knygą atpažinau, kas vyko su manimi – vadinasi, galėsite atpažinti ir jūs, jeigu jausmai, apie kuriuos pasakojau, jums pažįstami.

Linas Kukuraitis. Kalbant apie perdegimo sindromą reikia pabrėžti, kad tikrai trūksta sąmoningumo, refleksijos, diskusijos, dialogo šia tema. Skaitydamas labai daug dalykų atpažįsti, todėl norisi kalbėtis, kad tai netaptų tik mano asmenine išgyvenimo strategija. Bendrai galime objektyvizuoti – jeigu yra bendri reikalai, gal yra ir bendri objektyvūs sprendimai.

Autorius išskiria tris klasikinius išsekimo bruožus. Pirmasis – emocinis, kurį vaizdžiai aptarė kunigas Arūnas, antrasis – depersonalizacija arba cinizmas, ir trečiasis – savirealizacijos, savivertės sumažėjimas, savo kompetencijų nuvertinimas. Man labiausiai tinka trečiasis.
Nemažai perdegimo pastebiu tarp savo kolegų: yra kolegų viceministrų, kurie sako ryte nebeatsikeliantys, nebegalintys ateiti į darbą. Dirbant „Carite“, Bažnyčios tarnystėje, tokių ženklų irgi buvo nemažai. Kai žmogus užsidega pastoracija, o tada staiga užsidegimas dingsta – tai yra elementarios išminties, apie kurią rašoma knygoje, nepaisymas.

Trečia sritis, kuri man šiuo metu ypatingai rūpi, yra 8 000 socialinių darbuotojų. Socialiniai darbuotojai priskirti prie trijų pagrindinių grupių, kurių atstovai perdega. Turbūt ketvirtoji yra kunigai, bet pirmos trys – pedagogai, slaugytojai ir socialiniai darbuotojai yra pavyzdiniai save dovanojantys asmenys. Pagal pasaulinius tyrimus, apie 40 proc. darbuotojų yra perdegę. Galima suprasti – 20 metų dirbdamas globos įstaigoje, kurioje pagrindinė susitikimų ir socialinio gyvenimo vieta yra koridorius, turbūt kiekvienas perdegtų, ypač jeigu institucija tuo nesirūpina. Tai štai kaip perdegimas šiuo metu mane kamuoja.

Lijana Gvaldaitė. Knygoje koncentruojamasi į tai, kaip perdegimo išvengti. Joje nurodyta labai konkreti metodika, konkretūs būdai, kaip padėti sau ar tiems, kurie šalia. Ši knyga ne tik apie perdegimo sindromą. Jos antra dalis ar potemė – gebėjimo duoti liga. Tad kalbama apie tai, kas yra davimas, ką reiškia duoti, atiduoti, kaip tą daryti tinkamai, kad geriau yra duoti mažiau negu visai neduoti. Tai klausimas apie mus pačius – kas mes esame kaip žmonės, ar gebame save priimti kaip dovaną, Kito sukurtą kūrinį.

Perskaičius knygą įstringa apibrėžimai ir paaiškinimai, kaip nepainioti, pvz., perdegimo sindromo su kitais tam tikrų negalavimų ar ligų požymiais, kaip antai emocinio išsekimo, depresijos, kuri gali pasireikšti įvairiuose gyvenimo kontekstuose. Perdegimo sindromas išskirtinai susijęs būtent su profesine sfera arba savanoriška veikla. Tad tie įsivardijimai, man atrodo, labai padeda. Ši knyga teikia vilties, kad dalykai yra tikrai pataisomi – ne tragiški. Galbūt dramatiški, bet išeitis yra.

A. Žiedelis. Dažnai kalbama, kad perdegimas yra tik šių laikų problema. Tačiau profesijos, kurioms perdegimo sindromas aktualus, atsirado ne šiandien, visada buvo duodančių, per daug duodančių žmonių. Tad mano klausimas trilypis – kiek šis reiškinys naujas, o kiek tiesiog naujai pavadintas senas? Kodėl būtent dabar apie tai kalbame? Ar mes visi pasmerkti balansuoti tarp buvimo beširdžiais, neduodančiais, ir pavojaus perdegti?

A. Peškaitis. Nemanau, kad perdegimo anksčiau buvo mažiau ar tiek pat. Vis dėlto dabar jo yra tikrai daugiau. Tai lemia vienas veiksnys, susijęs su gebančiu duoti žmogumi. Pagalvokime, kaip per pastaruosius 25 metus pakito mūsų gyvenimas, ne tik santvarkos, kurios pasikeitimu džiaugiamės, bet ir pirmiausia technologijų prasme. Įsivaizduokite, aš iki 2004 m. neturėjau mobiliojo telefono. Einu iš taško A į tašką B, niekas man neskambina, nėra pagundų pasiieškoti ko nors internete, kažkam parašyt žinutę, būtinai sutvarkyt kokį nors reikalą. Eini ir žiūri į debesis, medžius, žmones. Grįžti, tada susiskambini, susitvarkai – viskas vykdavo lėčiau. Internetas, feisbukas yra didžiuliai stresoriai, kurie pažeidžia duodančius žmones.

Nemanau, kad pati profesija savaime sukelia perdegimą, nes vis dėlto yra žmonių, kurie sugeba duoti neperdegdami, o yra ir minėtų profesijų atstovų, kurių cinizmas neturi nieko bendra su perdegimu. Jie tiesiog ateina į tą darbą su išankstiniu cinišku požiūriu, kuris vis stiprėja. Bet manau, kad šio sindromo atvejų daugėja. Taip, jį reikia skirti nuo depresijos, bet tai gali būti ir depresijos – labai gilios – pradžia.

L. Kukuraitis. Dėl pagalbos masto – istoriškai klostosi, kad vis daugiau pagalbos ateina į bendrąsias sistemas. Tai, kas būdavo šeimoje, keliasi į socialinės ir sveikatos pagalbos sistemas, pagal kurias vadinamos ministerijos. Tai absoliuti tendencija.

Tai ne tik gebėjimo duoti, bet ir, krikščioniškai žiūrint, laisvos valios problema. Mes susitinkame kitą žmogų, kuriam duodame, ir priimti ar ne yra jo, o ne mūsų valios dalis. Visų šių profesijų atstovai – mokytojai, gydytojai, socialiniai darbuotojai, norintys iš esmės padėti, – priklauso nuo tų šeimų, kurios nesusitvarko, sprendimo priimti pagalbą arba ne. Ne viskas priklauso nuo mūsų. Čia yra laisvos valios klausimas. O daugelyje kitų profesijų rezultatyvumas yra tiesiogiai susijęs su mumis. Kitas dalykas, kad rezultatai gali būti ir labai geri, ir labai skausmingi. Jeigu esi empatiškas ir nori padėti, tie skausmingi rezultatai labai įtraukia. Labai mažai organizacijų, institucijų turi savipagalbos sistemas, kurios padėtų žmonėms susidoroti su užplūstančiomis emocijomis.

Kodėl būtent dabar vis daugiau apie tai kalbama? Tai efektyvumo problema. Visuomenėje mes vis dažniau vertinami pagal savo produktyvumą. Pagalbą teikiančių profesijų rezultatai yra taip sunkiai pasiekiami ir reikalauja tiek daug pastangų, ir ne visada rezultatai susiję su mano pastangomis. Todėl rezultatyvumo problema labai rimta. Jeigu IT srityje paruošiu programą, gaunu pinigų, ir viskas yra pamatuota, tai šiuo atveju viskas daug sudėtingiau. Yra šimtai tūkstančių žmonių, išgyvenančių asmeninio produktyvumo problemą. Mano galva, ji šiek tiek produkuoja ir perdegimo sindromo raišką.

Ar mes pasmerkti? Manau, ne. Šeimoje ir bendruomenėje turime investuoti kiek galime daugiau, nes tai priešnuodžiai individualiems gelbėjimosi sprendimams. Kitas būdas, labai rimtai vystytinas, – institucinis sąmoningumas. Svarbu suvokti, kas vyksta mūsų pagalbos sistemoje, kokios yra institucinės, organizacinės priemonės padėti visiems, veikiantiems toje sistemoje. Ypač – arkivyskupijoms, vyskupijoms (kalbant apie jų kunigus), ministerijoms (mąstant apie socialinių darbuotojų, pedagogų darbo sąlygas, saugias ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai) ir t. t. Lietuvoje tai nearti dirvonai. Turime pavienius atvejus, kur tai stipriai išvystyta, bet tai tik pavieniai atvejai. Tad tikrai yra vilties.

L. Gvaldaitė. Norėčiau pridurti, kad dar truputį aštresnė šių laikų problema yra kompetencijų, efektyvumo, tobulumo akcentavimas. Knygoje daug kalbama, kad yra baimės pripažinti, jog esame riboti, kažko negalime, darome klaidų. Tas perfekcionizmas, tobulumo siekis nuveda iki visiško savęs atsižadėjimo, išsieikvojimo, išsekimo. Kuo labiau nepavyksta, tuo daugiau to siekiama. Kalbant apie socialinius darbuotojus, kuriuos iš rizikos grupių pažįstu geriausiai, problema dar ir ta, kad pokyčiai, rezultatai, dažnai sunkiai pasiekiami, o juk egzistuoja tam tikri reikalavimai.

Tas pats yra ir versle: egzistuoja darbdavio, organizacijų, sistemos keliami reikalavimai, lūkesčiai dėl pokyčių, rezultatų. Suvokus, kad didele dalimi jie turi priklausyti nuo mūsų investicijų, išteklių, žmogiškojo potencialo, tai gali nuvesti į tam tikrus nesusipratimus ir asmeninę krizę. Kitas aspektas – didelė nedėkingumo rizika, ypač socialinio darbo srityje. Teikiant pagalbą sužeistiems žmonėms, iš jų sulaukti dėkingumo – ypač greitai, čia ir dabar – praktiškai neįmanoma.

A. Žiedelis. Kalbame apie darbo, kompetencijų, produktyvumo kultą ir dėkingumo stoką. Ką patartumėte žmogui, kaip gintis, kad nepereitume į minėtą cinizmą? Kai kurie žmonės ginasi dar net nespėję perdegti.

A. Peškaitis. Gintis a priori – geriausias būdas (juokiasi). Mano patarimas banalus, bet reikalingas – mokėti pasakyti „ne“. Iš savo patirties pirmiausia išmokau apsiriboti. Pvz., suprasti, kad nesu Išganytojas. Juk mėgstam būti išganytojais. Tai kelia ir savivertę, kaip rašo autorius, ir susiję su perfekcionizmu. Šitai mokėti labai svarbu.

L. Kukuraitis. Knygą galime suprasti kaip savirefleksiją, apmąstymą. Tik gal kiek per daug struktūruotą sergančiam žmogui, bet kai kas pataiko į širdį. Joje vystoma dinamika – gauti, įsisąmoninti, priimti ir tik tada duoti. Mano missing link – priimti. Man gal labiausiai į širdį pataikė dėkingumas. Reikia ne tik išgirsti, bet ir prisiminti, užsirašyti. Tai praplečia teritoriją. Kiekvienas tarp gausių patarimų atrasime kažką sau. Reikia tik imti knygą ir skaityti.

A. Peškaitis. Dar vienas receptas, kurio išmokė vienas psichoterapeutas: kai duodame, mums dėkoja, o mes sakome – nėra už ką. Tačiau psichoterapeutas pataisė – juk yra už ką. Kai yra už ką padėkoti, supranti, bent jau pajunti, kad kažką darei.

L. Gvaldaitė. Tikiuosi, ši knyga taps akstinu parašyti lietuvišką variantą. Ir dar norėjau pridurti, kaip svarbu mūsų su pagalba žmonėms susijusiose profesijose nebūti po vieną. Reikia dirbti komandose, kartu su kolegomis, dalytis išgyvenimais.

Parengė Magnificat.lt
Iliustracija: pexels.com