Kodėl sėdime ne savo „rogėse“?

Iliustracija: Tyler Nix / Unsplash

Nemažai skaitome įvairius straipsnius ir knygas apie meilę sau, kaip atskleisti save ir nebijoti parodyti tikrąjį savo „veidą“. Patarimai būna įdomūs ir naudingi, tačiau pritrūksta motyvacijos juos įgyvendinti. Kas mus varžo?

Pirmiausia pripažinkime – žmonės dažnai save kritikuoja ir susikuria neigiamą savo įvaizdį. Ištikus nesėkmėms, nusiteikiama pačiam blogiausiam, o prisišaukus nesėkmių randama progos paliūdėti ir pasikankinti. Dažnai žmogus kritikuoja save dėl kiekvienos smulkmenos, o tai paskatina jaustis nepilnaverčiais tarp kitų žmonių. Kritika žmogui yra reikalinga, tačiau per dažnas savęs kritikavimas, trukdo žmogui jaustis savimi. Tokiais momentais atsiranda paguodos (artimųjų, draugų ar partnerių pardrąsinimų) poreikis, kuris ne visada patenkinimas. Žmogui reikia žmogaus, kuris visada būtų šalia ir jo neapleistų. Nors labiausiai laukiame paramos iš artimųjų, tikrasis mūsų draugas, kuris visur ir visada bus šalia – tai mes. Kritikuodami save, tarsi lyginame save su kitais žmonėmis.

Antra vertus, žmonės stengiasi kitiems įtikti arba įrodinėti, jog jie yra darbštūs ir protingi žmonės. Ar pagalvojate, kodėl taip elgiames? Viena iš priežasčių – mūsų vaikystės padariniai. Tėvai ir mokytojai, turi didžiausią „galią“ mūsų autoportreto formavimuisi mums bręstant. Pasitaiko atveju, kai su mažais vaikais, tėvai daugiausia kalbasi, atsiradus priekaištams: sudaužei vazą, nenusiplovei rankų ir pan. Mokytojai, labiau linkę kalbėti apie mokinių padarytas klaidas. Viršininkas ne išimtis, nes kai viskas gerai jis tyli, o kai darbuotojui nesiseka – reiškiasi labai emocingai ir garsiai. Kai kiti vertina mūsų asmenį, o ne mūsų elgesį, labai neigiamai paveikiamas mūsų autoportretas. Vietoj to, jog pasakytume „Tavo stalas netvarkingas. Prašau susitvarkyti“, dažniausiai sakome „Tavo stalas atrodo kaip kiaulidė. Tu tikras apsileidelis“. Toks suagusiųjų elgesys paskatina vaiką tikėti, jog iš tiesų esąs kvailas, apsileidelis ir t.t. Ir žinoma – tai atsiliepia vaiko tolimesniame vystymuisi.

Savaime suprantama, kad tėvai, mokytojai ir darbdaviai kartais „paberia” ir pagiriančių žodžių. Tačiau pripažinkime, kad dažniausiai jie elgiasi šykščiai. Jie mano, kad dažnesni pagyrimai, skatiną žmogų susidaryti apie save per daug gerą įvaizdį. Baiminasi, kad jie bus pasipūtę ir gyvenime nesistengs siekti tikslų. Tačiau
klysta ir dažnai kritikuojamiems žmonėms dingsta motyvacija.

Mes, žmonės, esame sukurti vieni kitiems, tačiau nereikėtų pamiršti ir savęs. Gaila, bet dažnai žmogus pamiršta save. Per daug laiko ir pastangų, mes atiduodame, siekiant patekti į žmonių socialinį ratą. Ir nenuostabu, kad neturime laiko savirealizacijai, o bandymai įrodyti kitiems ką mes sugebame – atimame iš savęs galimybę tobulėti ir labiau save pažinti. Žmogus prisitaiko prie kitų ir neišreiškia savo minčių, bijodamas būti nepripažintų.

Kai aplinkiniai mums sako ką nors malonaus – jaučiamės „pakylėti“. Žmonių ištarti žodžiai, mus sugraudina ar net pakelia norą nuveikti ką nors svarbaus savo labui. Vieni laukia draugo pakvietimo į renginį, siekiant turėti veiklos, kiti svajoja apie prabangius namus. Aišku, pavyzdžių galima privardinti labai daug, tačiau svarbiausia ką norima tuo pasakyti – toks elgesys riboja žmogaus galimybes. Negi, norint nueiti į kiną ar teatrą, būtinai reikia draugo? Žinoma, kad atsakymas ne, juk be jokių problemų galime kur nors nueiti vieni. O kaip yra iš tiesų? Mes
taip nesielgiame, nes visuomenėje priimta vaikščioti dviese. Taip, būtent visuomenėje. Retai pagalvojama apie tokią galimybę, kaip nepriklausomybė nuo kitų.

Žmogus priklausomas nuo žmonių, jam jų reikia ir visgi – tai nusprendžia jis pats, o ne visuomenė. Kad žmogų lydėtų džiaugsmas, jam nereikia kitų žmonių – jam užtenka savęs. Žinoma, tai nereiškia, kad turime būti atsiskyrėliai. Tikrai ne. Būti nepriklausomiems nuo kitų – tai galimybė patiems nuspręsti ką mes veiksime :
lauksime pakvietimo, malonių žodžių, girsime save ar vieni trauksime į kelionę. Žmogui neprivaloma rinktis tarp vieno ar kito – jis gali rinktis abu.

Labiausiai žmogui atsiskleisti, trukdo neigiamas savęs vertinimas, tobulumo siekis, savęs lyginimas su kitais, nuolatinis laukimas ir baimė būti nepripažintiems. Žmogus kovoja su savimi: save varžo, slepia savo norus ir pasiduoda kitų žmonių įtakai. Taip pamirštame save, savo poreikius, norus ir svajones. Užgniaužiame savyje galimybę būti savimi. Ir žinoma, tai nelengvas kelias, tačiau vertas pastangų.

Vienas prancūzų filosofų, vardu Helvecijus, yra pasakęs – „Savimi tampama, o ne gimstama”.

Sandra Kochienė
Socialinės integracijos specialistė