Kodėl „užgeso“ jausmai?
Foto: Sweet Ice Cream Photography
Klausimas: Sveiki, susidūriau su problema, kurios, ko gero, labiausiai bijojau. Esu su panele jau 7 mėn. Tarp mūsų viskas gerai, aistra, jausmai… Ji tikrai mane myli ir tai ne ta panelė, kuri dėl jausmų gerovės nieko nedarytų. Esu jai pirmas vaikinas, kuri ne už ką nenori manęs paleisti, net kai ir būna labai sunku. Praleidžiamai beveik kiekvieną dieną kartu, jeigu nors vieną dieną praleidžiame atskirai, kitą kompensuojame už dvi… Galvojame apie bendrą ateitį kartu, na kaip čia galvojame, svajojame… Nors 7 mėn. tikrai nėra daug, bet patyrę ir išgyvenę tikrai daug… Tačiau viskas pablogėjo, vieną dieną, kai uždaviau sau vieną ilgą klausimą „Ar aš jai nieko nejaučiu? Kodėl? Juk stengiuosi dėl jos. Jei nieko nejausčiau, ar būčiau su ja dabar čia, kur esu? Ar lydėčiau ją namo nuo vieno miesto galo, iki kito ir po to grįžinėčiau?” Jau 3-čia diena, kai taip galvoju… Ir vis bandau rasti atsakymą į klausimą, kodėl taip yra. Naršau įvairiuose internetiniuose puslapiuose, kuriuose rašoma apie meilę, jausmus, kas yra meilė, kodėl „užgeso” jausmai. Bandau perskaitytas temas pritaikyti sau, bet nė velnio. Juk kai ji man patiko, vienintelis noras buvo ją užkariauti. Kai susibendravom, iš pradžių neatrodė, kad jai patinku, nors ji man buvo kaip saulė danguje, bet viskas įvyko po vieno susitikimo, po kurio tiek ji, tiek aš pajautėme jausmus, nuo to viskas ir prasidėjo… Mieli apsikabinimai, ilgi buvimai kartu, noras būt vėl kartu, tik atsisveikinus, daug bučinių…Viskas išliko iki šiol, lygiai tas pats, kas buvo ir pradžioje. Šiuo metu esu labai pavargęs, kelinta diena kai atsikeliu pavargęs labiau, nei prieš gulant lovon. Ar tai gali būt dėl to, kad esu pavargęs? Nieko nenoriu, tik išsimiegot, kad tik nebūčiau toks pavargęs? O gal jausmai baigėsi… Kai pažinau ją, atrodė, kad ji viskas apie ką galvojau ir ko norėčiau turėt visą gyvenimą šalia. Nenoriu apgaudinėti savęs ir jos, kad jaučiu kažką. O gal tai „savotiška” krizė? Padėkite atsakyti į mano klausimus, dėkui…
Remigijus (vardas pakeistas)
Komentaras: Sveikas, Remigijau,
Perskaičiau tavo laišką ir noriu padėkoti už atvirą pasidalinimą savo emocijomis. Skaitydama jį suprantu, kad tave kamuoja įvairūs klausimai apie santykius su mergina. Ar aš teisingai suprantu, kad pagrindinis tavo klausimas, kuris kyla „skaitant tarp eilučių“ yra, ar būti jums toliau kartu? Nes tau atrodo, kad jausmai išblėso? Pastebėk žodį, kuris mano manymu svarbus: atrodo. Kartais mano močiutė sakydavo: kai atrodo, tai reikia „žegnotis“ arba belsti tris kartus į medį. Pokštauju šiek tiek… Iš tikrųjų suprantu, kad tave kamuoja žymiai rimtesnės mintys ir šiandien ne iki juokų.
Noriu nuoširdžiai, iš asmeninės patirties bei turimų žinių atsakyti į tavo klausimus, parašytus laiške. Skaitydama laišką supratau, kad esi pasimetęs, kai uždavei sau klausimą „Ar aš jai nieko nejaučiu?“. Tačiau nerandu konteksto, kodėl tu jį sau uždavei? Kas nutiko jūsų gyvenime ar santykiuose, kad jį sau uždavei? Jeigu spėliočiau, manau, kad susimąstei apie rimtesnius santykius, galbūt netgi šeimos kūrimą. Tačiau nesu tikra. Be jokios abejonės, žinok, kad kiekvienas žmogus užduoda sau klausimus apie tai, ar noriu būti su pasirinktu žmogumi. Ir ne vieną kartą… Ir tai nėra blogai! Atvirkščiai, užduoti klausimus yra gerai, aptarti juos – dar geriau, nes kartais sprendimai priimami impulsyviai, neapgalvojus. Taigi noriu tave paskatinti užduoti sau papildomą klausimą: kodėl tu pagalvojai, kad nejauti merginai jausmų? Iš ko tai kilo? Kas nutiko? Nes kad nieko nenutiko, netikiu. Šiaip sau nebūna…
Kita, ką tu mini, yra nuovargis. Dėl ko esi pavargęs? Dėl mokslų? Darbų? Rūpesčių asmeniniame gyvenime? Dažnai tai duoda tam tikrą atspalvį ir santykiams. Rašai „nieko nenoriu, tik išsimiegot, kad tik nebūčiau toks pavargęs“ ir noriu tau pasakyti, kad pirmiausia mums svarbiausi fiziologiniai poreikiai (kaip kažkada rašė Abraham Maslow, beje, gal bus įdomu perskaityti jo knygą „Motyvacija ir asmenybė“). Santykiai eina į „antrą planą“. Taigi kai fiziškai jausies gerai, tada ir į santykius žiūrėsi visai kitomis akimis. Taigi duok sau poilsio. Laiške rašai, kad vienas suk itu praleidžiate labai daug laiko. Kartais meilei nieko nėr geriau negu „laisvė, kad galėtum įkvėpti gryno oro“, kad susiprastumėt apie save. Taigi daug laiko leidimas kartu nėra kriterijus apie meilęs stiprumą. Kriterijus meilei, mano asmenine nuomone, yra gebėjimas būti su žmogumi jo nevaržant.
Dar kitas dalykas, kurį minėjai, yra „santykių krizė“. Iš tikrųjų dažnai naudojama tokia savoka. Bet asmeniškai manau, kad santykiai iš esmės yra iššūkių kupinas kelias: jame niekada nenuobodu, visada yra kur tobulėti ir stengtis bei seka ištisas diapazonas jausmų (nuo labai pakilių ir džiugių iki pačių liūdniausių). Taigi ir tų vadinamųjų krizių pasitaiko kiekvienai porai. Tada vienintelis vaistas yra nuoširdus pokalbis. Atmink, kad nuoširdumas tai ne tas pats kas atvirumas. Atvirumas – tai kai pasakoji tiesmukai, ką jauti ir galvoji. O nuoširdumas – kai atvirai pasakoji, bet su geranoriškumu (t.y. pagalvoji, ką ir kaip išsakai). Taigi rekomenduoju pokalbį, apie jūsų poreikius santykiuose. Nes išmatuoti jausmus labai sudėtinga, dar nėra išrasto „termometro“. Taigi dažnai gerai pasikalbėti apie vienas kito poreikius santykiuose: ko aš norėčiau ir kaip aš norėčiau, kad mane mylėtum. Ir čia aš dažnai siūlau vieną knygą, paprastą, bet tuo pačiu apie mus pačius ir mūsų norus: Gary Chapman „Penkios meilės kalbos“. Internete krūva „sutrumpintų“ knygos variantų ir aparšymų, tikiuosi, kad rasi pritaikysi kažką sau.
Geros tau kloties, gražaus ir darnaus santykio pirmiausia su savimi, tada – su pasauliu, o tada ir su savo mergina.
Psichologė Romualda Rimašiūtė
Romualda.rimasiute@gmail.com