Kodėl žiūrėdami į Rorschacho rašalo dėmes matome tai ko nėra?
Nors Rorschacho rašalo dėmių testas laikomas abejotina psichoanalizės priemone jis vis dar slepia daug paslapčių. Žiūrėdami į tas dėmes matome tai ko ten nėra. Tačiau ar kada nors susimąstėme kodėl?
Daugelį metų šis fenomenas buvo siejamas išskirtinai su smegenimis – mokslininkai svarstė, kad tam tikrose smegenų dalyse regima informacija gali virsti savotiška iliuzija ir maža to, nemažai pasakyti apie žmogaus psichinę būseną.
Vis dėlto, naujas tyrimas publikuotas moksliniame žurnale PLoS One rodo, kad paslaptis galėjo glūdėti visai ne smegenyse, o akyse.
Idėja ištirti šį fenomeną kilo mokslininkui Richard’ui Taylor’ui, kuriančiam bionines akis. Nuo seno buvo žinoma, kad žiūrėdami į Rorschacho rašalo dėmes, skirtingi žmonės mato skirtingus dalykus, tačiau kodėl taip yra buvo paslaptis.
Taigi, logiška, kad prieš kuriant bionines akis, mokslininkui pirmiausiai reikėjo daugiau sužinoti apie natūralų regėjimo procesą.
O šis rašalo dėmių testas, su savo paslaptimis buvo vienas iš svarbiausių mokslininkams rūpestį kėlusių klausimų. Siekdamas išsiaiškinti kodėl šis testas turi tokį paslaptingą poveikį, Taylor’as kartu su Oregono universiteto mokslininkų komanda pirmiausiai išsiaiškino ar šios dėmės yra fraktalai.
Fraktalai – sudėtiniai geometriniai dariniai, kuriais atskiri fragmentai yra panašūs arba identiški visumai arba kitiems fragmentams. Pagrindinė bendra fraktalų savybė yra panašumas į save. Kitaip tariant, išdidinta maža geometrinės struktūros dalis atrodo identiška didesnei daliai.
Kai paaiškėjo, kad tai iš tiesų fraktalai, buvo nustatytas jų sudėtingumo lygmuo. Tai svarbu, nes kai fraktalas sudėtingėja, žmonės kreipia į jį mažiau dėmesio.
Kodėl tai svarbu?
Nes beveik viskas ką matome gamtoje yra fraktalai: medžiai, snaigės, debesys, kriokliai, brokoliai – visa tai turi fraktalų struktūrą. Taigi, jei šio testo dėmes sudarantys fraktalai yra gan paprasti, jie teoriškai galėtų būti panašūs į daugelį gamtoje regimų objektų. Tačiau jiems sudėtingėjant, mažėja ir daiktų į kuriuos jie gali būti panašūs.
Taigi, atsakymas kodėl matome tuos vaizdus gali slypėti būtent mūsų akyse. Per ilgą laiką mūsų akys prisitaikė identifikuoti neįtikėtinai turtingą fraktalų aplinką, o Rorschacho testas, turėdamas nesudėtingą fraktalinę struktūrą, mūsų regimą aplinką tiesiog mėgdžioja ir mūsų akis paprasčiausiai apgauna.
Kalbėdamas apie savo kuriamą bionines akis, Taylor’as teigė, kad jo kuriami prietaisai nepriims tiek daug vaizdinės informacijos kaip natūralios akys – „Jei šios akys žiūrės į debesis, tai jos ir matys debesis, o ne pavyzdžiui šunį, kurio formą jūs įžiūrėsite savo akimis”.
Parengė Technologijos.lt