Kodėl žmonės žudosi?
Vargu ar surastume skausmingesnį ir sudėtingesnį klausimą. Ilgus metus vykdyti tyrinėjimai atskleidžia tendenciją, kad kalbėti turėtume ne apie konkrečias priežastis, o apie rizikos veiksnius. Dažniausiai tyrinėdami nusižudžiusio ar bandžiusio nusižudyti žmogaus padėtį, randame ne vieną, o keletą persipynusių aplinkybių, kurių derinys privedė prie lemtingo apsisprendimo.
Mintis apie savižudybę skatina ir liguista psichikos būsena – depresija, ir gyvenimo aplinkybės, kurios, beje, nemažai priklauso nuo ekonominės, socialinės ir kultūrinės laikmečio situacijos. Todėl labai atsargiai reikėtų vertinti skubotas išvadas, jei savižudybė įvyko dėl konflikto mokykloje ar šeimoje. Šie įvykiai galėjo būti tik paskutinis lašas. Tai, kas įvyksta „po to“ nebūtinai vyksta „dėl to“.
Kadangi savižudybės yra didelė problema visame pasaulyje, ypač Europoje, jau nekalbant apie Lietuvą, tai netrūksta mokslinių tyrimų ir įvairių hipotezių apie jų priežastis. Bet šiuo atveju nebūna vienos konkrečios priežasties, kaip, pavyzdžiui, esant infekcinei ligai, kai atrandamas konkretus sukėlėjas ir paaiškėja, kokį gydymą taikyti siekiant jį įveikti. Savižudybė yra reiškinys, kurį nulemia biologinių, psichologinių ir socialinių rizikos veiksnių sankaupa.
Kita vertus, esama ir apsauginių veiksnių, kurie gali mažinti savižudybės pavojų. Kitaip sakant, šiandien mokslininkai neabejoja, kad savižudybės reiškinys visų pirma yra ne tiek psichiatrijos, kiek visuomenės sveikatos problema ta prasme, jog negalime tvirtai teigti: tie, kurie serga psichikos ligomis, žudosi, o tie, kurie neserga, nesižudo. Labai dažnai, kai žmogus pasitraukia iš gyvenimo, aplinkiniai labai nustemba ir sakosi nepastebėję jokių nerimą keliančių ženklų, bent jau akivaizdu būna, kad jis nesirgo psichikos liga. Taigi dėl tos priežasties, kad savižudybė, anot mokslininkų, yra daugiaveiksnis reiškinys, nelengva efektyviai su juo kovoti.
Lietuvoje irgi sunkiai sekasi stabdyti savižudybių epidemiją, nes ieškoma paprasto sprendimo, pavyzdžiui, norima pasirinkti medicininį modelį: vaistus, šviesos lempas ar dar ką nors, kas padėtų vienu ypu išspręsti problemą. Tačiau tokiais supaprastintais būdais tikrai nepavyks nieko pasiekti.
Vien tik valdžios veiksmų šiuo atveju taip pat nepakanka. Be to, nevalia galvoti, kad žudosi tik kažkokie nevisaverčiai žmonės, o jau mums tai viskas bus gerai. Tik kai savižudybė paliečia konkrečią
šeimą, jos nariai galiausiai supranta, koks tai skausmingas reiškinys.
.
Ištrauka: Dainius Pūras (2015). Apie proto sveikatą ir jos sutrikimus. 48-49 psl.