Kokia galėtų būti priežastis tokios didelės antipatijos mamai?
0 (0)

mama-dukra

Foto: Hernan Piñera

KlausimasRašau tokiu keistu man ramybės neduodančiu klausimu.. Esu 22-ejų metų mergina, jau beveik du metus visiškai savarankiška, gyvenu kitoje šalyje. Vienas dalykas, kuris vis dar neduoda ramybės yra santykiai su šeima, likusia Lietuvoje, o ypač su motina.

Aš tiesiog negaliu jos pakęsti, viskas ką ji daro man atrodo nepriimtina, šlykštu, smerktina. Aš negaliu klausytis kaip ji valgo, šneka, negaliu pakęsti kai ji mane liečia. Aš nei kiek jos nepasiilgstu, grįžtu aplankyti tik iš pareigos ir dėkingumo. Aš vengiu bet kokio fizinio kontakto su savo motina, man nepatinka su ja kalbėti, jaučiu gana didelę antipatiją. Visada stengiuosi būti kitame kambaryje ar kitaip jos vengti.  Ir taip jaučiausi tiek, kiek atsimenu – visada atrodė, kad aš nepriklausau šiai šeimai, aš visiškai kitokia nei jie, kad viskas man svetima. Nuolat svajodavau, kaip pasitaikius progai, aš sprunku neatsigręždama nuo jų ir šių nepakenčiamų namų, ir nutraukiu visus ryšius. Tačiau net ir pasprukusi į kitą šalį nepasiryžau nutraukti ryšių, kad ir kokie jie man nemalonūs bebūtų – pargrįžtu jų aplankyti, nors to ir labai nenorėdama.

Mane labiausiai domina, kokia galėtų būti priežastis tokios didelės antipatijos mamai. Ar tai praeities nuoskaudos (yra buvę ir juodo, ir balto)? Aš pati nesugebu rasti paaiškinimo, tikiuosi iš mano aprašymo Jūs galėsite patarti. 

Indrė (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Indre. Ačiū, kad parašei. Tai tikrai drąsu prisipažinti ir parašyti laišką apie tai, kad jauti didžiulę antipatiją savo šeimai, o ypač mamai. Rašai, jog „…visada atrodė, kad aš nepriklausau šiai šeimai, aš visiškai kitokia nei jie, kad viskas man svetima..“, ketinai esant progai „sprukti nuo savo šeimos neatsigręždama..“. Suaugai, išvažiavai į užsienį. Tačiau vis grįžti, nenutrauki ryšių, nors kaip pati įvardini ir pati to labai nenorėdama. Laiške girdisi daug ambivalentiškų /prieštaringų jausmų: nekenti , bet vis grįžti aplankyti šeimos, nenori nieko bendra turėti su mama ir tuo pačiu šis klausimas neduoda tau ramybės ir ieškai atsakymo „kodėl?“.

Atsakymo į klausimą „kodėl?“ nei viename laiške, nei pokalbyje surasti neįmanoma. Tai ilgas darbas. Atrasti atsakymą, o svarbiausia priimti tą atsakymą padėtų ilgalaikė psichoterapija. Tikriausiai tėvai padarė klaidų, tačiau praeities pakeisti negalima, bet galima ateitį. Atmesti tėvų/mamos neįmanoma, nes mama tavyje.

Nekenčiant mamos, nekenčiama dalies savęs. Nekenčiant savęs, gyvenimas tikrai nepaprastas. Susitaikymas ir praeities priėmimas kaip nepakeičiamo fakto yra būtinas, kad galėtum gyventi laimingą gyvenimą. Mes visada esame ir būsime susiję su savo tėvais, netgi, tada, jei jų jau nebus šioje žemėje. Kartais mirę tėvai gali atrodyti netgi artimesni nei būdami gyvi. Svarbu įsigilinti į save, į situaciją, į aplinkybes, suprasti kas buvo, priimti tai kaip nebepakeičiamą istoriją. Tai galėtų padėti išlaisvinti emocijas, jausmus ir mintis. O visa tai kelias į susitaikymą ir priėmimą.

Net jei dabar jautiesi taip, kad šeima ir ypač mama yra svetimi ir nekenčiami, pagalvok už ką galėtum būti jiems / jai dėkinga. Už tai, kad esi.

Indre, galiu tik įsivaizduoti kaip sunku gyventi jaučiant tai, ką jauti tu, todėl tikrai rekomenduoju rimtai pasvarstyti galimybę lankytis pas psichoterapeutą, kurio pagalba galėtum priimti savo praeitį, kuri formuoja ir modeliuoja ateitį.

Linkiu sėkmės,
psichologė Jurgita Skiparienė
http://psichologas-jums.lt
el. paštas jurgita@psichologas-jums.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.