Labirintas
Kartą Dao Meistras atvedė savo mokinį į parką esantį kalno papėdėje. Ten buvo sudėtingas labirintas aukštomis ir lygiomis sienomis. Labirinto viršus buvo atviras, tad visus jo praėjimus apšvietė saulė.
Meistras nurodė įėjimą į labirintą ir paliepė rasti jo išėjimą. Visą dieną ir visą naktį klaidžiojo mokinys painiais koridoriais, kas kart vis prieidamas aklavietę. Praradęs viltį, išsigauti lauk, krito ant žemės ir užmigo.
Pajutęs, kad kažkas purto jo petį mokinys atmerkė akis. Virš jo stovėjo mokytojas:
– Sek paskui mane, – tarė jis.
Išėjęs iš labirinto daosas nė ne stabteldamas ėmė lipti į kalną ir užkopęs į viršūnę tarė:
– Pažvelk apačion!
Iš ten, kur jie stovėjo, labirintas buvo matomas kaip ant delno.
– Ar gali, žvelgdamas iš čia, rasti išėjimą iš labirinto? – paklausė Meistras.
– Tai nėra sunku, – atsakė mokinys. – Reikia tiesiog gerai įsižiūrėti.
– Rask jį ir gerai įsidėmėk, – liepė Mokytojas.
Tada jie nusileido nuo kalno ir mokinys įžengęs į labirintą sėkmingai surado išėjimą, nė kart nesuklydęs.
Pasitikęs prie išėjimo Mokytojas tarė:
– Šiandien tu gavai vieną iš svarbiausių Gyvenimo Meno pamokų. Kuo toliau atsitrauki nuo situacijos, kuo aukščiau virš jos pakyli, kuo platesnį vaizdą aprėpia tavo akis, tuo lengviau atrandi tinkamą sprendimą.