Laiko iliuzija ir kelias į laisvę
Šio straipsnio atsiradimą lėmė Anastasijos Novyh knygos. Tai nėra mokslinis darbas, šio teksto tikslas padėti ieškantiems naujų savęs pažinimo ir savipagalbos kelių. Jei su humoru – visi nauji žmogaus vystymosi keliai prasideda nuo „Šiuo metu mokslo neįrodyta”. Jau 27 metus dirbu psichologu ir padedu žmonėms keistis, sveikti. Natūralu, kad visą šį laiką ieškau efektyviausių būdų, kurie padėtų keistis mano klientams ir, aišku, man pačiam. Prieš keletą metų perskaitytos Anastasijos Novyh knygos atnešė jausmą, kad tai yra tai, ko ieškojau visą savo, kaip psichologo, gyvenimą. Šiose knygose radau daug informacijos, kuri padėjo naujai suprasti, kas yra žmogus, kokia mūsų gyvenimo prasmė, kas yra tikras dvasingumas, psichologinė sveikata, tačiau, turbūt dar svarbiau, kad skaitydamas jauti jėgą, sklindančią iš knygos eilučių ir ši jėga keičia tave, pažadina vidinius resursus, dvasines žmogaus jėgas. Tikiuosi, kad čia išdėstytose mintyse jūs taip pat rasite sau kažką naujo sau, kas gal padės pasikeisti ir pajausti dalelę tos dvasinės jėgos, kuri spinduliuoja iš jau minėtos autorės knygų.
Laiko iliuzija yra didelė kliūtis į vidinę laimę ir laisvę. Tai iliuzija, kad ateityje – rytoj, po savaitės, po metų, mūsų laukia laimė. Tai visos mūsų vartotojiškos materialistinės visuomenės pasaulėžiūros pagrindas – iliuzija, kad vystantis technologijoms mes tapsime vis laimingesniais.
Ateityje mūsų laukia modernesni telefonai, automobiliai, didesnis atlyginimas, tobulesnė medicina, kuri dar labiau prailgins mūsų gyvenimą ir taip toliau. Tik ar tikrai tai kelias į laimę? Visi mes, jei nuoširdžiai į save pažiūrėsime, gyvename, lyg turėtume be galo daug laiko šiame pasaulyje. Taip, pripažįstame, mirtis ateis, bet dar kada ji bus. Ir tas iliuzinis laikas, kurį mes įsivaizduojame, kad dar turime, iš tiesų užliūliuoja mus, mes pasineriame į savo mintis, išgyvenimus, kasdienybę, kaip į narkotikus, į tą iliuziją, kad visa, kas geriausia mūsų laukia ateityje.
Taip mes bandome pasislėpti nuo šokiruojančio supratimo, kad mes neturime to laiko, kuris, lyg skydas mus apsaugotų nuo fizinės mirties. Gyvuliška fizinės mirties baimė glūdi giliai kiekviename iš mūsų ir sąmonės paviršiuje pasireiškia kaip daugybė baimių, baimelių, nerimų ir depresijų. “Gydomės”, kaip išmanome – raminamaisiais, antidepresantais, alkoholiu, saldumynais, psichoterapija, joga. Tam skiriame daug savo dėmesio, laiko, pinigų. Bet nuoširdžiai pasižiūrėti į savo vidų, ko bijome iš tiesų, retai ryžtamės. Juk tai toks smūgis mūsų ego, su kuriuo esame susitapatinę, mūsų iliuziniam saugumui, komfortui, sunkiai sukurtam įvaizdžiui, prisirišimams. Tiek daug esame įdėję į savo komforto zonos sukūrimą, kad dabar labai bijome leisti sau suvokti, kad tai laikina, kad mirties akivaizdoje visa tai netenka prasmės.
O laikas paskutiniu metu labai greitai bėga, tai pastebi dauguma žmonių. Šis skausmingas išblaivinantis suvokimas vis tik turi didelį pliusą. Jis gali pastūmėti mus ieškoti, kokia yra tikroji realybė ir kad dar nevėlu paklausti savęs – kas aš esu iš tiesų? Ar tik šis tobulas biorobotas, gamtos evoliucijos viršūnė ar dar kažkas daugiau? Dalis skaitančių čia ir sustos, pagalvoję – “viskas aišku, tai dar viena agitacija atsigręžti į Dievą, religiją, tikėjimą”. Sureaguos sarkastiškai, abejingai, gal net pykčiu. Bet tai tik išorinės formos, kurių esmė ta, kad jums uždrausta eiti šiuo keliu, pažinti savo tikrąjį aš. Taip, būtent, – uždrausta. Jei dabar pažvelgsite į save, savo vidų, nešališkai, be emocijų ir nuostatų, galėsite padaryti objektyvią išvadą – jums kažkas neleidžia eiti šiuo keliu, žengti šį žingsnį, kažkas jūsų viduje jus valdo.
Štai čia ir gali būti jūsų naujo savęs pažinimo pradžia. Tai pirmas žingsnis – pamatyti, kad ne mes esame savo minčių ir norų šeimininkai, kad kažkas diktuoja per mintis, norus, ką mums galima daryti, o ką – ne. Šis supratimas mums suteikia laisvę rinktis – paklusti toms minčių komandoms, ar ne. Pavyzdžiui, kaip laisva Asmenybė galite rinktis – sutikti su šiomis mintimis, kad be materialaus pasaulio nieko nėra, kad ieškoti dvasinio pasaulio yra saviapgaulė, arba nepaisyti šių minčių ir gilintis, tikrinti patiems. Jei pradėsite gilintis į save, greičiausiai sulauksite pasipriešinimo, nepritarimo iš kitų, nes mes gyvename materialistinės mokslinės pasaulėžiūros dominavimo metu, kada viskas sprendžiama labai paprastai – jei mokslo nėra įrodyta – tai yra ne tiesa, arba tai neegzistuoja. Tačiau, jei esate laisvas žmogus, galite rinktis – pasiduoti arba nepaisyti šio spaudimo ir gilintis į save, o paskui gal drąsiai kalbėti su kitais apie savo patirtis, kurių negali paaiškinti mokslas ir taip prisidėti prie dabar vyraujančios pasaulėžiūros keitimo.
Savęs, kaip dvasinės būtybės, patyrimas yra už bet kokios pasaulėžiūros ar religijos ribų. Tai labai asmeninis patyrimas, kurį sunku atpasakoti. Tiesa sakant, bandymas papasakoti gali nedaug padėti kitam žmogui, nes tai gali patirti tik pats, prisiliesdamas prie kažko – tokio senai užmiršto ir tokio artimo vienu metu. Ir tai yra kitas gyvenimas, kurį gali pasirinkti – pajausti ir atrasti save ir tuo gyventi kas dieną, atsisakius iliuzijos, kad visa, kas gera, mūsų laukia ateityje. Pradėti gyventi realybėje, kurioje viskas, kas geriausia, yra dabar ir šis dabar nesibaigia.
Pagalvokime kartu, blaiviai, be jokių ideologijų. Kokie yra žmogui duoti esminiai pasirinkimo variantai? Manau, sutiksite, kad tik du – maksimaliai susikoncentruoti į šį materialų gyvenimą, rūpintis savo kūnu ir ego arba ieškoti savyje to, kas išeina už mūsų materialaus aš ribų. Kodėl dažnai renkamės pirmą variantą? Nes taip esame įpratę, aplinkui dauguma taip gyvena, lyg saugesnis variantas, nes ieškoti nereikia – štai jis materialus pasaulis – matomas, girdimas, ragaujamas. O tai, kas yra už jo, pavadinkim dvasiniu pasauliu, jo reikia ieškoti savyje, vėlgi, savyje, o mus visose mokyklose mokė, kad ieškoti reikia išorėje, materijoje. Žiūrint iš ego pozicijų – tai nesaugu, rizikinga, ne suplanuojama.
Pasirinkusių šį kelią ir atradusių save žmonių pasakojimai apie vidinę laisvę, nesibaigiančią laimės būseną, protui yra nesuprantami, nepatikimi. Ką reiškia nesibaigianti laimės būsena, kaip ji gali nepriklausyti nuo išorinių materialių faktorių? Kaip galima gyventi amžinybėje ir visai nebijoti mirties? Ką galima čia pasakyti – kad protas ir negali to suprasti, nes tai yra už proto ribų. Tačiau čia vėl mes galime rinktis – klausyti riboto proto argumentų arba pradėti kelionę į save. Kelionė į save ir yra ta kryptis, kuri gali mus nuvesti prie mūsų Sielos, kuri yra durys į Dvasinį pasaulį.
Gali kilti klausimas – kodėl viskas taip sudėtinga – keliauti į save, ieškoti nežinia ko? Kodėl tai, kas yra anapus, negalėtų būti paprastai matoma ir apčiuopiama, kaip mūsų aplinkinis pasaulis? Nes Dievas, Dvasinis pasaulis suteikė mums pasirinkimo laisvę. Juk jei visi žinotume ir matytume, kas yra už materialaus pasaulio ribų, akivaizdu, kad mes netektume pasirinkimo, kam skirti savo žemiško gyvenimo jėgas ir laiką. Prioritetu gyvenime taptų savęs pažinimas, saviugda, nes tai yra kelias į tą realybę, kurioje nėra kančios, mirties, problemų, o visos vartotojiškos visuomenės “pagundos” netektų galios. Jei su humoru, tai štai kur yra tikra demokratija, Dievas nereklamuoja savęs, nes tokiu atveju jo “konkurentai” neturėtų jokių šansų laimėti, o mes, paprasti žmonės, netektume galimybės rinktis.
Džiugu, kad pasaulyje vis daugiau žmonių, nepaisant viso materijos įspūdingumo ir rėksmingumo, jaučia ir renkasi tikrą gyvenimą. Gyvenimą, kurio pagrindas yra dvasinės-moralinės vertybės, kuriame dominuoja buvimo, o ne turėjimo, dominavimo džiaugsmas, kur vidinė laisvė ir laimė tampa kasdiene mūsų palydove.
Psichologas Remigijus Stripeikis | gyvenkimegeriau.lt
Iliustracija: Sunyu / Unsplash