Lėtai su knyga0 (0)
Šiandien knygos skaitomos elektroninėje erdvėje, skaityklėse, telefonuose ar dar kokiuose įrenginiuose. Aš esu iš tų žmonių, kurie myli popierines knygas. Taip, būtent myli, o ne mėgsta. Myliu, nes jas noriu visada turėti po ranka. Jei mėgstu, tai tiesiog noriu suvartoti, apsilaižyti lūpas ir gurktelėti susikimšus paskutinį kąsnį.
Vienos knygos tikrai skirtos vartojimui, jos malšina žinių alkį, jos moko, supažindina. Jas godžiai žodis po žodžio, puslapis po puslapio suvalgome, pildydami savo alkio tuštumą knygoje pateiktomis žiniomis. Mylimos knygos man yra tos, kurias norisi turėti akiratyje, į kurias vien pažvelgus darosi jaukiau ir ramiau. Šios knygos dažnai būna prirašytomis paraštėmis, užlankstytais kampeliais ar išsipūtusios nuo lipnių lapelių įdaro. Jos guli šalia lovos, jos tampomos su savimi rankinėse, jos nuolat ant darbinio stalo. Tokios knygos kaip gyvi padarai, gyvenantys šalia mūsų.
Skaitymas šias laikais yra gana sudėtingas reikalas. Žmonija priprato prie „multitaskinimo“, keletos užduočių darymo vienu metu ir jai gana sunku senoviškai susitelkti ties knygos puslapiu ir akimis neklaidžioti po tolį, ieškant ryškesnio ar spalvingesnio dirgiklio. Skaityti ne iliustruotą knygą ganėtinai sunki užduotis mūsų akims, kurias nuolat dirgina mėlynų šviečiančių ekranų dangus. Greitasis skaitymas, peršokant eilutes, skaitymas stulpeliais yra tapęs kasdienybe. Kas gi beskaito žodį po žodžio ir puslapį nuo viršaus iki apačios? Gal tik pirmokai?
Lėtasis skaitymas yra prarandamas gebėjimas. Lėtasis skaitymas, pasitelkiant savo vaizduotę, darant ilgas ar trumpas pertraukėles yra didelė prabanga ir daugelio manymu visai nereikalingas laiko švaistymas. Grožinės literatūros skaitymas sunkiai suprantamas ir girdima replika, kad tai beprasmis dalykas, nes „tikros“ informacijos srautai tokie dideli, kad jų neįmanoma spėti pavyti, o čia dar kažkoks lėtas, sąmoningas, su vaizduote skaitymas. Grožinės literatūros poreikis nyksta, nes gerėja ekonominės ir gyvenimo sąlygos. Gyvenimas tampa komfortišku, pilnu galimybių, tolimos šalys pasiekiamos per kelias valandas ar vienu klavišo paspaudimu. Muziejai ir meno galerijos kviečia į virtualius turus, nepakylant nuo brangaus krėslo, audio knygos, audio įrašai pumpuojami tiesiai į vidinę ausį, nepajudinant nei vieno raumenėlio. Kas dar gali norėti skaityti popierinę knygą, laikant ją savo rankose, prisitaikant prie apšvietimo, izoliuojant save nuo masinio triukšmo? Gyvenimo pagerėjimas nulėmė, kad malonumų ieškoma realybėje, o ne knyginėje istorijoje, kuri lėtai skaitytoją nukelia į kitus amžius, kitas šalis ir žada gerą pabaigą.
Su kolege, Kamila Golod parašėme knygą „Skolinta iliuzija“ su slapta potekste, kad knygą skaitys būtent lėtas skaitytojas, kuris leis sau mėgautis buvimu kartu su knyga ir joje gyvenančiais veikėjais. Knygą gardinome paprastai suprantamos psichologijos straipsniais, kurie išrankų skaitytoją tenkins žiniomis apie psichoterapeuto ir psichologo darbą, dažnai sutinkamas gyvenimo situacijas ir siūlys neįmantrius patarimus. Siužetas knygos neįtemptas, bet su intriga, kurios atomazga tik paskutiniuose knygos puslapiuose. Nekantrus skaitytojas knygą gali imti į rankas, kai tik jam kyla koks klausimas ir atsivertus bet kurioje vietoje likimas ar skaitovų dievas duos jam tinkamą atsakymą arba leis pačiam prie jo prieiti.
Man ši knyga kiekvieną dieną vis įdomesnė, nes ji stebina naujų skaitytojų išsakytomis mintimis ir įžvalgomis, kurios man iki šiol nebuvo dar atėjusios į galvą. Knyga turi pabaigą ir neturi pabaigos, ji kaip gyva būtybė dar nežinanti iki kokio dydžio užaugs. Knyga kviečia į realybę, į paprastą buvimą čia ir dabar, į lėtą savęs pažinimą ir bendravimą. Dvi skirtingos nuomonės, požiūriai sudėti į knygą, bet tai ne galutinė realybė, kiekvienas savo prasmę suras pats, pasinerdamas į skaitymą.
Geštalto terapeutė ir knygos „Skolinta iliuzija“ bendraautorė Daiva Žukauskienė | gestalt-terapeute.lt
Iliustracija: Nong Vang / Unsplash