Likimas
Kartą du jaunuoliai norėdami sužinoti savo likimą atvyko pas vieną išmintingiausių ir žinomiausių išminčių. Šis bedė pirštu į vieną iš jų ir tarė: „Tu po metų mirsi.“ „O tu, – parodęs į kitą, – gyvensi ilgai ir lygiai po metų tapsi labai turtingas bei valdysi miestą.“
Suprantama, namo abu jaunuoliai grįžo su gana skirtingomis nuotaikomis. Visas miestas žinojo, kad šis išminčius niekada neklysta, todėl jaunuolio, kuris po metų turėjo iškeliauti anapilin, nuotaika, švelniai tariant, buvo nekokia. Jo draugas, irgi žinodamas apie išminčiaus neklystamumą, grįžęs namo iš karto apleido visus darbus, pamiršo savo siekius ir pradėjo linksmintis ir švęsti – gyvenimas juk nusisekė.
Tačiau jaunuolis, kuriam nedaug buvo likę gyventi, šiaip sau iškeliauti iš šio pasaulio nenorėjo. Jis pradėjo mąstyti, uždavinėti sau klausimus apie tai, kodėl jam taip greitai teks palikti šią žemę, dėl ko jis iš viso gyveno ir kas yra tas gyvenimas, kokia žmogaus gyvenimo prasmė, koks galutinis tikslas ir kas apskritai yra žmogus.
Galų gale jis tvirtai nusprendė per likusius paskutinius savo gyvenimo metus bent jau visa tai išsiaiškinti. Keliavo iš vieno vienuolyno į kitą, nuo vieno mokytojo prie kito, studijavo įvairius šventraščius, daug dėmesio skyrė įgytų žinių praktiniam pritaikymui. Taip bėgo dienos, mėnesiai ir praėjo metai.
Draugai buvo susitarę po metų susitikti miesto aikštėje. Taigi ten jaunuolis ir atvyko. Atvykęs į miestą pamatė keistą vaizdą – miestiečiai tempė lauk kažkokį nusivalkiojusį girtuoklį, kuris rėkė, kad jis tuojau taps šio miesto valdovu ir jiems visiems už nepagarbų elgesį nukirs galvas. Atidžiau įsižiūrėjęs jaunuolis atpažino, kad tas girtuoklis buvo jo draugas.
Staiga jis pamatė, kad vienas miestietis išsitraukė peilį ir užsimojo juo smogti triukšmadariui. Jaunuolis šoko gelbėti draugo ir pats gavo dūrį peiliu į petį. Galų gale abu jaunuolius miestiečiai išmetė lauk. Vienas stipriai sumuštas, kitas sužalotas peiliu. Vargais negalais jie surado kažkokią seną negyvenamą trobą ir ten prigulė.
„Aš juk turėjau būti miesto valdovas, o mane miestiečiai sumušė“, – išrėkė girtuoklis ir pašokęs stipriai spyrė į šalia pasitaikiusią puodynę. Ši sudužo ir iš jos pasipylė daugybė auksinių monetų. Abu draugai sustingę iš nuostabos žiūrėjo į krūvą aukso.
Trobą apgaubė rūkas ir pro miglą pasirodė išminčiaus veidas. Jaunuoliai sustingo iš baimės. „Turbūt norėtumėte sužinoti, kodėl vienas iš jūsų gyvas, o kitas netapo karaliumi“, – prabilo išminčius. Draugai linktelėjo. „Tu, – bedęs pirštu į girtuoklį, – gavai puikų likimą, tačiau neteisingai gyvendamas stipriai jam pakenkei, todėl iš ilgo gyvenimo bei miesto valdovo karūnos ir turtų tau liko tik turtai ir keletas metelių gyvenimo, – tarė išminčius ir tęsė toliau. – Jeigu taip ir toliau gyvensi, tai auksas tavo rankose pradings kaip smėlis tarp pirštų, o dar ir gyvenimo metelius patrumpinsi.“
„O tau pasisekė, – tarė pažiūrėjęs į kitą jaunuolį. – Tu suradai gerus mokytojus, labai troškai išsiaiškinti tiesą, uždavinėjai teisingus klausimus, ir tavo kreivas likimas pradėjo po truputį tiesintis. Vietoje mirtino dūrio gavai tik sužeidimą į petį. Jeigu taip ir toliau gyvensi, tavo gyvenimas sparčiai keisis į gera, tik nenustok trokšti ir siekti. Juk parašyta: „Prašančiam duosiu, beldžiančiam atidarysiu.“
[Šaltinis: psichika.eu]
Laumžirgio istorijų autorius Elijus Kebleris
Daugiau istorijų www.laumzirgioistorijos.lt