Liuciferiuks. Dievas sugalvojo maistą, o velnias (t. y. Aš) – kulinariją. Tai paėskim.

© Kirsten Ulve/Corbis

Kas gi čia iš televizoriaus ekrano visa miltuota, su daržovėmis ant ausų ir nekalto kūdikio veidu išlindo? Oi, teta Beata… Atleiskit, nepažinau. Na, ką šiandien kepsim, virsim ar marinuosim? Palaukit truputį, dar nepradėkit, aš arčiau ekrano įsitaisysiu, kad galėčiau lyžtelti tuos kulinarijos stebuklus, kurie iškils prieš mano akis. Aišku, kam nepatinka, galite perjungti kanalą (kokia kvaila frazė ir kaip dažnai vartojama).

Na, perjungiau ir vėl perjungiau, ir dar kartą perjungiau. Visur kepa, verda, čirškina, „grilina“. Įsijungiu kelionių kanalą „Travel“, ir ką jūs manot? Taip, taip, ten apie keliones, tik nuo virtuvės prie virtuvės, nuo vieno stalo prie kito, paskui nuo mūsų stalo jūsų stalui ir taip toliau, ir panašiai. Štai taip ir keliaujam.

Iš kur toks iškreiptas ir liguistas potraukis maistui? Gal Lietuvoje ir Europoje problemos su maistu? Gal badas? Gal maras? O gal karas? Na ne, lyg ir badu niekas nemiršta. Tai kodėl tiek laidų apie maistą? „Televiziončikų“ atsakymas paprastas: „Rodom tai, ką liaudis žiūri, nes svarbu reitingai. Nuo jų priklauso reklama, o nuo jos atlyginimas.“ Na, dainelė žinoma ir daug kartų girdėta, bet kodėl mes (t. y. jūs, ne Aš gi) žiūrim? Tai jau tapo savotiška kulinarine pornografija, o tiems, kurie nuolatos žiūri – tai tarsi protinė ir dvasinė masturbacija.

Paaiškinsiu aš jums moksliškai, nes esu be galo protingas. O jūs sėskit, suglauskit kojytes ir užsirašinėkit. Valgymas yra vienas iš pagrindinių žmogaus instinktų (kaip ir kiaulės, jeigu ką). Bet žmogui, skirtingai nei kiaulei, šis procesas reikalingas tik tam ir tik tiek, kad jis galėtų kažką kurti, statyti, kažko siekti ir svajoti, o kiaulei – tik tam, kad ji nusipenėtų ir būtų paskersta.

Tokia daugybė laidų apie maistą visų pirma skatina vartojimą. Kaip tai atsitinka? Ogi labai paprastai. Dirbtinai suaktyvinus maitinimosi instinktą, po kurio laiko žmogus tampa priklausomas nuo maisto. Jis nuolatos turi kažką gaminti, valgyti, „medžioti“ naujus maisto receptus ir visą laiką apie tai kalbėti.

Taip, nuo šios priklausomybės grioviuose nesivoliojama (ne alkoholikas juk), bet nuo jos tampama kiaulėmis, kurios kas vakarą prilimpa prie ekrano, kuriame rodomas didelis žalios mėsos gabalas ar riebus tortas. Taip, tas kiaules ruošia skerdimui, tik skerdimas vyksta rafinuotai, nepastebimai.

„Atrakintas“, o tiksliau sulaužytas maitinimosi instinktas žmogų padaro ne tik visiškai neatsparų, bet dar ir silpnavalį (beje, taip pat ir silpnaprotį). Jis bus neatsparus ne tik maistui, bet ir drabužiams, alkoholiui ir kitoms prekėms bei paslaugoms, kurias labai lengvai įperša reklamos kūrėjai. Todėl toks žmogus bus priverstas pirkti, pirkti, pirkti.

Vakare jis žiūrės straipsnyje aprašytas (ir dar kvailesnes) laidas, o dieną dirbs, kad savo uždirbtus pinigėlius išleistų pertekliniam maistui, nereikalingiems drabužiams, televizoriams ir kitoms prekėms, kurių įsigijimas jokios naudos neatneš. Jei pinigų pritrūks, tai jis pirks paėmęs greitąjį kreditą, nes nepirkti jau negalės.

O apsipirkęs vis tiek greitu laiku taps labai nelaimingas, kadangi jau atsirado naujas telefono ar automobilio modelis, dar „įdomesnė“ kelionė ar egzotiškesnis restoranas arba naujas kulinarinis receptas. Todėl žmogus vėl bus priverstas pirkti. Visa tai sekina ir bukina, ir po kurio laiko žmogui pakrinka psichika ir jis suserga depresija. Tada jis perka brangius vaistus, nuo kurių dar niekas ir niekada nepasveiko. Taip ir virstama kiaulėmis, kurios lėtai skerdžiamos.

Kvailesnės (bet nemažiau pavojingesnės) už šias laidas gali būti tik laidos apie madą. Tai tokios laidos, kai kažkoks sambūris žmogiukų, besivadinančių dizaineriais (na ir žodis gi), moko, kaip reikia rengtis, o patys tuo metu atrodo gana klaikokai. Štai jie ten kamputyje visi susibūrė ir ginčijasi, kaip reikia apatines kelnaites mautis – per galvą, ar per užpakalį. Juokingi tokie… O vienas išvis nuogas. Keista – mus moko, kaip rengtis, o pats plikas laksto. Ai, tai Juozukas. Matyt eilinį kartą savo asmenukei nuogas fotografavosi ir pamiršo apsirengti. Štai taip ir gyvenat – svarbiausia laiku paryti, bet prieš tai dar ir apsipirkti.

„Aš sustabdysiu šį kvailystės ratą, aš išgelbėsiu pasaulį!“ – šūktelėjo juokingas seneliukas su paauglio šukuosena. Įdomu, kas čia toks cypauja? Ogi Mamontovas. Didysis pasaulio gelbėtojas. O gelbėti pasaulį, kaip minėjo jis viename savo interviu, reikia taip: vieną dieną visi žmonės, kurie kuria muziką, turi išeiti į gatves ir pradėti groti ar dainuoti, ką patys sukūrė, ir tada, atseit, pasaulis pasikeis. Na ir reikia taip nusišnekėti… Atrodo ne toks dar senas…

Argi jis nežino, kad didžioji dalis dabartinės muzikos lygiai taip pat bukina žmogų ir kenkia jo psichikai, kaip ir minėtos laidos. Senovės Kinijoje vien tik už kelis neteisingus akordus, kurie gali pakenkti psichikai, kūrėjas būdavo gyvas užkasamas į žemę. Bet tegul dainorėlis šneka. Matyt nori mums įtikti ir mūsų VIP katile vietą užsiimti. Tai gudruolis! Matyt girdėjo posakį, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas.

Gal jums atrodo keista, kad aš jums viską taip atvirai iškloju? Aš juk velnias ir mano reikalas kenkti, o ne perspėti. Yra dvi priežastys, dėl kurių aš tai darau. Pirma, pragaras ne guminis, o pas mus irgi krizė – atlyginimai mažėja, velniai streikuoja, o čia dar jūs veržiatės pas mus tūkstančiais kaip pabėgėliai į Europą. Todėl srautą reikia skubiai mažinti. Toks nurodymas iš viršaus (tiksliau iš apačios).

Antra, man nėra ko nerimauti, nes jūs jau papuolėt. Vieni tokie buki, kad nesupras šio straipsnio, o kiti supras, bet nieko negalės padaryti, nes jie panašūs į tą alkoholiką, kuris galų gale suprato, kad yra gilioj šik…, na, duobėj gilioj, tačiau niekaip išsikapstyti negali, kad ir kiek besigydytų ar besikoduotų.

Na, o tų, kurie truputį susimąstys ir sugebės „nušokti“ nuo tos adatos (arba ant jos „neužlipti“), bus vienetai ir jie bendro statistinio rodiklio nesugadins (man juk irgi reikia atsiskaitinėti vadovybei). Netikit manim? Na, palaukit – aš tik balsas tyruose, tiksliau, portaluose, o po manęs ateis dar galingesnis, kuriam aš net kanopos pablizginti nevertas. Palaukit ir pamatysit.

P. S.

Ramiai vaikštinėdamas Gedimino prospektu atkreipiau dėmesį į keistą žmogų, sėdėjusį prie stalo, ant kurio buvo padėtas didelis, storas hamburgeris. Keistuolis jį fotografavo, kažką rašė, čepsėjo, kramtė ir vėl rašė. „Labas, Andriuk. Tai ir tu apie maistą rašai? Negali be šito?“

Užkalnis pakėlė akis ir jo žvilgsnis sustingo – atpažino mane. Kaip gi, šitas tikrai gali atpažinti. Stovėjo toks juokingas, išsigandusiom akytėm ir kvailokais šortais. Paskui pradėjo nerišliai teisintis, atseit, laikai tokie, ir apie Londoną kažką sakė, ir dar kažkokius varguolius minėjo.

Aš jį švelniai nutraukiau, pasakydamas, kad dėl nieko nesirūpintų. O laikai… Ką tie laikai, laikai visada vienodi… Ir paplojęs jam per petį nuėjau. Buvo šiltas rugsėjo vakaras. Gedimino prospektu besimėgaudami bobų vasara, užsukdami į parduotuves arba prisėsdami prie laisvų staliukų lauko kavinėse ir neskubėdami vaikščiojo žmonės. Gyvenimas tęsėsi…

Liuciferiuks

Su karštais linkėjimais iš pragariuko
Beje, šią savaitę startuoja puiki kulinarinė laida „Ėskit, ėskit ir padvėskit“. Nepraleiskite!

Autorius Elijus Kebleris
Daugiau istorijų www.laumzirgioistorijos.lt