M. Litvakas: Liaukitės tikėjęsi, pradėkite veikti

Nori būti naudingas kitiems – gyvenk dėl savęs. Nežinai, kaip auklėti vaiką – palik jį ramybėje. Tave pavadino kvailiu – sutik. Psichologo Michailo Litvako teiginiai šokiruoja. Žmogus, parašęs 20 knygų psichoterapijos, bendravimo, valdymo psichologijos tematika, kuriose siūlo originalius kovos su stresu metodus, moko gyventi ir mąstyti taip, kaip mes nesame pratę.

Vienoje iš savo knygų rašote: „Sakoma, kad viltis miršta paskutinė, o aš ją užmušiau pirmąją”. Kodėl?

Daugelis žmonių labai daug tikisi ir nieko nedaro. O gal kas nors stiprus padės, gal koks riteris ant balto žirgo atjos ir viską sutvarkys. Bet gamtos reiškiniai paklūsta griežtoms taisyklėms. Įmerkti rankos į verdantį vandenį negalima. O jeigu įmerksi – tai ką kaltinsi? Save, žinoma. O štai bendraujant visi mano, kad jeigu ne partnerio piktavališkumas, tai man viskas būtų gerai. O juk bendravimo dėsniai gana griežti. Įkišo žmogus ranką į verdantį vandenį – kaltina vandenį. Ir vėl tikisi.

Todėl aš ir sakau: liaukimės tikėjęsi, geriau mokykimės bendravimo dėsnių, veikime pagal juos, ir tuomet jie mums padės.

Prieš dvidešimt metų aš buvau tradicinės krypties gydytojas: hipnozė, autogeninės treniruotės, tabletės…

Ligoniui nuo vaistų pasidarydavo lengviau, bet ar jos gali išmokyti žmogų spręsti savo problemas? Žinoma, ne. Jis grįžta į audringą savo sociumą. Ir vėl ateina pas mane. Užuot jį treniravęs, aš jį nuraminu. Išeina toks besisukančių durų fenomenas.

Kai susimąsčiau apie tai, atradau mokytojų, ir ant to žinių pamato, kurį turėjau, sukūriau metodiką, kaip reikia neurotikus gydyti be vaistų. Įkūriau kovos su stresu mokyklą ir ėmiau mokyti psichologinio bendravimo taisyklių.

Kas yra neurozė? Tai liga, kuri atsiranda po psichotraumos. Jų būna šeimoje arba darbe. Ligonis dažniausiai mano, kad kaltas jo bendravimo partneris, o aš sakau: ne, yra ir tavo atsakomybės dalis. Išmok elgtis tinkamai – konflikto nebus. Pliaukšėjimui reikalingi du delnai.

Jūs vartojate tokį terminą „psichologinis aikido”.

Ši metodika susijusi su rekonstrukcinės psichoterapijos metodais. Aikido – tai lankstus kelias į pergalę, ir tie, kurie jį įvaldę, stengiasi išvengti, išsisukti nuo konflikto ir eiti pirmyn. Esmė tokia – tu greitai sutinki su partneriu ir pasitrauki iš kovos.

Aikido galima pritaikyti: 1) kai jus įžeidinėja (žiūri iš viršaus); 2) dalykiniam bendravimui; 3) kai jumis žavisi.

Imkime pirmąjį variantą. Pavyzdžiui, jums sako: „Tu – kvailys”. Paprastai mes reaguojame taip: „Tu pats kvailys.”

Žmogus, įvaldęs aikido meną, pasakys: „Taip, aš kvailys.” Jis „pasitraukia” – priešas „krenta”. Priešas sutrinka: jis laukia atakos, o atakos nėra.

Vėliau dar galima pridurti: „Koks tu protingas, kaip tu greitai mane perpratai. Aš taip ilgai tai slėpiau, ir tik tu sugebėjai mane perkąsti.”

Visą laiką taip bendrauti negalima, nes prarasi visus bendravimo partnerius. Bet jei nori nutraukti ryšį ir nubausti, tai reikia padaryti būtent taip, nes gėris irgi turi mokėti apsiginti.

Vienas mano mokinių papasakojo tokią istoriją. Jis įlipo į autobusą ir ėmė ieškoti kišenėse bilietėlio. „Ar ilgai jūs taip krapštysitės?” – paklausė ji. – „Ilgai.” – „Man jūsų paltas ant galvos lipa.” – „Lipa.” Žmonės ėmė juoktis. „Nejuokinga!” – „Žinoma, ne.” Moteris nutilo.

Kitas aikido metodas ypač aktualus vadovams ir mokytojams. Pataikavimas ir žavėjimasis. Noriu jūsų paklausti: kas pavojingiau?

Tikriausiai žavėjimasis.

Jūs teisi. Pataikaujama, kai reikia ką nors išvilioti. Varna ir Lapė. Lapei reikia sūrio.

Kai jums pataikaujama, – tai malonu. Pasimėgaukite turiniu, tačiau mokėkite tinkamai elgtis. Kai buvau jaunas gydytojas, mane girdavo, bet viskas baigdavosi tuo, kad užkraudavo daugiau darbo. Vėliau, kai išstudijavau bendravimo būdus, aš išklausydavau pagyrimą ir atsakydavau: „Ačiū, man malonūs jūsų žodžiai, – tuomet padarydavau trumpą pauzę ir tęsdavau, – juolab kad jūs nieko neprašote.” Daugelis mano mokinių vadovų sako, kad tai puikiai veikia.

Dabar apie žavėjimąsi. Tas, kuris jumis žavisi, būtinai jus išduos. O būtent tą, kuris jumis žavisi, jūs prisileidžiate arčiausiai. Jis iščiulps jūsų syvus. O išduos kada? – pačiu sunkiausiu metu.

Aš tyrinėjau išdavystės psichologiją ir maždaug prieš aštuonerius metus parašiau straipsnį „Išdavystės psichologija”. Išskyriau penkias išdavystės rūšis. Jeigu žmogus žino problemą, jis gali apsisaugoti nuo išdavystės.

Trečias variantas – tai bendradarbiavimas. Jeigu jums kas nors siūloma, – iš karto sutikite. Žmogus ko laukia? Pritarimo. Tarkime, aš sutinku, mes aptariame detales, bet jeigu sakau, kad viskas turi būti pagal mane, tai bendradarbiavimas neįmanomas. Bet tada aš išsaugau žmogų bendradarbiavimui ateityje. Gaila, kad mažai kas tuo naudojasi.

Aikido pagrįstas bendrais fiziniais principais. Kai mane nuleidžia iš viršaus į apačią, ką aš turiu padaryti? Iš pradžių pritūpti, tęsti tą patį „judesį”, ir tik paskui atsistoti. Tai dėsnis.

Jūsų knygose aptinkamas terminas „scenarinis programavimas”. Tai apie žmogaus likimą. Įmanoma jį pakeisti?

Knygoje „Jeigu nori būti laimingas” aš aprašiau septynis nevykusius scenarijus. Kas yra scenarijus? Tai ta pati psichologinė jėga, kuri traukia žmogų prie likimo nepriklausomai nuo to, ar jis mano, jog renkasi laisvai, ar priešinasi. Tai Berno apibrėžimas. Mūsų likimas priklauso nuo genų. Aš vyras, jūs moteris. Vaidinsime šiuos vaidmenis. Apskritai gyvenimas lengvas dalykas, jeigu gyveni atitikdamas savąją prigimtį. Žmogus gimsta laimingas, bet paskui tampa nelaimingas dėl tėvų spaudimo. Ir kai prigimtinė programa pažeidžiama, žmogui bloga iki tol, kol jis grįš prie savo programos.

Tie žmonės, kuriems blogai, ieško pagalbos, nes neturi kur pasidėti. Bet kai aš jiems pasakoju savo įžvalgas, jie piktinasi.

Kokias įžvalgas?

Reikia gyventi dėl savęs, tada teisingai pasirinksi žmones. Svarbiausias žmogus – tas, su kuriuo tu bendradarbiauji. Tai atitinka mūsų natūrą.

Patarkite, kaip kovoti su baime.

Baimė kyla iš didybės manijos. Iš galvojimo, kad jau manęs tai nieku gyvu negali ištikti nesėkmė.

Štai žmogus bijo kalbėti prieš didelę auditoriją. O ko bijo? Kas gali nutikti? Patyrinėjus paaiškėja, kad jo pasąmonės gelmėse – idėja, kad jam viskas turi pavykti iš pirmo karto. Kol ta idėja jame „sėdės”, – tol jis bijos.

Antra idėja – aplinkui vieni kvailiai. Sakau, gi yra ir protingų – jie tave supras. Kai antroji idėja pašalinama, žmogus eina ir daro.

Ką aš galiu patarti? Bandykite. Veikite. Galbūt jums iš pradžių ir nepavyks, bet turėkite galvoje, kad nesėkmė septynis kartus vertingesnė už sėkmę. Taip padarytos mūsų smegenys. Tik tada, kai jus ištiks nesėkmė, jūs atkreipsite dėmesį ne į tuos, kurie iš jūsų juokiasi, o į tuos, kurie jus užjaučia. Jums iš karto taps aišku, kas yra kas.

„Kuo daugiau duodate patarimų, tuo didesnį priešą įgyjate.” Tai jūsų citata.

Psichologo kvalifikacija atvirkščiai proporcinga jo duodamų patarimų kiekiui. Geras specialistas patarimų nedalija, jis padeda priimti teisingą sprendimą.

Aš pasakoju apie gyvenime veikiančius įstatymus: padarysi taip – bus taip, padarysi kitaip – bus kitaip. Rinkitės patys. Mano, kaip psichoterapeuto, uždavinys – kad klientas galėtų gyventi be manęs.

Kai jums patarinėja, pasakykite „ačiū” ir nueikite. Reikia pačiam spręsti.

Jeigu gydytojas jums garantuoja visišką pasveikimą, iš karto ieškokite kito. Ne viskas priklauso nuo gydytojo, daug kas priklauso nuo žmogaus. Seniai žinoma, kad organizmas gydo save pats, o gydytojas tik padeda. Ir kai mes dalijamės nuopelnus, aš imu 10 proc., o pacientas – 90. Jis dirba, aš tik padedu.

Todėl pasitikėkite tik savo jėgomis. Kai pradėsite ką nors daryti, visada atsiras žmonių, kurie padės.

Parengė Vilma Skiotienė | ve.lt
Foto:Jazmin Quaynor