Mama išvažiavo pirkti lėlės…

Seneliai, tetos ir dėdės, o kartais ir visai svetimi žmonės šiandien ne taip jau retai tampa globėjais vaikų, kurių tėveliai išvyksta uždarbiauti į svečias šalis. Tėvai prižada vaikams atvežti krūvas dovanų ir savo pažadus dažniausia ištęsi, bet ar senelių meilė ir įmantriausi žaislai gali pakeisti tėvus?

Emigracija dažnai tampa didžiuliu išbandymu, išvažiuojantiems tėvams, jų vaikams ir giminėms, pas kuriuos paliekami vaikai – visiems tenka susidurti su įvairiais adaptacijos iššūkiais ir sunkumais. Neretai santykiai atšąla, savi tampa svetimais, vaikams tenka patirti daug sunkių išgyvenimų, o ateityje juos gali lydėti įvairūs emociniai, elgesio ir asmenybės sutrikimai.

Jeigu vaikas su  seneliais yra užmezgęs saugius prieraišumo santykius, tuomet atsiskyrimas nuo tėvų turėtų būti švelnesnis ir jo pasekmės mažesnės. Didesni sunkumai laukia ateityje, vaikui augant, tuomet, kai jis pradeda suvokti, kad jis yra paliktas, kai jam kils vis daugiau klausimų, kodėl tėvams jis nebuvo reikalingas.

Priimkite realybę tokią, kokia ji yra

Nėra tobulų tėvų, taip pat nėra ir tobulų senelių, tačiau psichologai siūlo atkreipti dėmesį į kai kuriuos svarbius dalykus. Seneliai privalo įsisąmoninti, kad vaikui jie yra seneliai, o ne tėvai. Negalima apgaudinėti nei savęs, nei vaiko. Seneliams gali iškilti nemažai psichologinių sunkumų ir vidinių konfliktų. Neretai jie gali išgyventi tapatybės ir vaidmenų maišymąsi. Juk atlieka tėvų vaidmenis, rūpinasi, auklėja anūką kaip savo vaiką. Todėl nenuostabu, kad sukyla tėviški jausmai…ir taip norisi mažučio atlygio ir įvertinimo – kad anūkas vadintų senelius tėvais, be to, iš jo tikimasi atitinkamo elgesio. O jeigu anūkas visai mažas, gali kilti pagunda nesakyti vaikui, kas jo tikrieji tėvai ir kur jie. Taip seneliai gali elgtis dėl keleto priežasčių. Visų pirma jie nori apsaugoti mažylį nuo realybės ir skausmingų išgyvenimų. Taip seneliai išvengia keblių klausimų ir kitų sunkumų, kurie be jokios abejonės iškiltų, jeigu vaikas žinoti tiesą. Vis dėlto realybę priimti reikėtų tokią, kokia ji yra – taip išvengsime rimtų problemų ateityje.

Paminkite savo savimeilę

Pamiršti puikybę ir atsisakyti noro užimti vaiko širdyje tėvų vietą – tai kitas svarbus uždavinys seneliams. Seneliai, nors labai mylintys ir besirūpinantys, negali vaikui visai pakeisti tėvų. Nors seneliai augintų anūką nuo kūdikystės, o vaikas senelę pradėtų vadinti mama, vaikui vis tiek  labai svarbu žinoti kas jo tikrieji tėvai ir kur jie yra. Kiekvieno žmogaus viduje glūdi troškimas ir poreikis turėti, pažinti savo tėvus. Tai prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė.
Tėvai – svarbiausi ir reikšmingiausi žmonės vaiko gyvenime. Jie vaikui turėtų būti kaip tvirtas pamatas, ant kurio jis gali saugiai bręsti, pažinti save ir aplinkinį pasaulį. Ir baugu darosi, kai pradedi svarstyti, kas dedasi vaiko širdelėje, kai tas pamatas susvyruoja, pradeda irti ar visai dingsta.

Priimkite savo jausmus

Suvokime ir priimkime savo tikruosius jausmus. Užduokite sau klausimą, kaip jūs iš tikrųjų jaučiatės, kad jūsų sūnus ar dukra paliko jums auginti anūką? Ar jūs iš tikrųjų vien tik džiaugiatės, kad galėsite pagelbėti, pasitarnauti savo vaikams, kad galėsite užmegzti glaudesnį ryšį su anūku, daug laiko praleisti su juo, tapti reikšmingesniu, bei svarbesniu asmeniu savo anūko gyvenime ir perduoti jam savo meilę?

O gal… jūs ir labai pykstate ant savo sūnaus, dukters, žento ar marčios ir kaltinate, kad jie taip neatsakingai pasielgė su savo vaiku? Juk puikiai suvokiate, kokie svarbūs tėvai yra jūsų anūkui, ir kad jūs negalėsite jam jų pakeisti. Galbūt pykstate už užkrautą emocinę atsakomybę?

Galbūt jaučiatės nusivylę, nepasitikite savimi, esate apimti nerimo, jaučiatės bejėgiai? Kuo labiau suvoksite, pripažinsite ir išgyvensite savo jausmus, tuo lengviau galėsite priimti ir anūko jausmus.

Jeigu savo jausmų neperkelsite  anūkui, lengviau spręsite iškylančius auklėjimo klausimus ir sunkumus. Jums bus paprasčiau kurti saugų, pasitikintį, konstruktyvų ryšį su mažuoju ir sudaryti visas sąlygas, kad jis galėtų vystytis kuo sveikesne asmenybe ir būti laimingas.

Supraskite kaip jaučiasi vaikas likęs be tėvų

Visiems bet kokia nežinia kelia nerimą, nesaugumo jausmą, o vaikui nežinoti kur jo mama, kodėl ji neatvažiuoja gali būti nepakeliamai sunki našta. 3 – 4 m. vaikui sunku suprasti racionalius samprotavimus, jog jo mamytė ar tėvelis (ar abu) yra išvažiavę į kitą šalį vien dėl to, kad ten jie turės darbo, bus daugiau pinigų, jam galės siųsti daug drabužių, žaislų ir visa šeima gyvens geriau.

Tik vyresniam vaikui būna šiek tiek lengviau racionaliai tai priimti, tačiau emociškai būna taip pat sunku. Vaikui tėvų išvykimas, išsiskyrimas su jais– didžiulis praradimas, netektis. Ir  jų reakcijos panašios į tas, kurios užplūsta netekus tėvų jiems mirus ar išsiskyrus – tai didžiulė psichologinė trauma.

Išsiskyrimas su tėvais gali padaryti labai žalingą poveikį tolesnei vaiko raidai. Vaikui gali atrodyti, kad tėveliai jo nebemyli, jis yra jiems nebereikalingas, kad jis nepakankamai buvo geras, ir todėl jį paliko. Vaikas jaučiasi vienišas, atstumtas, pamirštas, nemylimas. Gali kilti priešiškumas, pykčio, agresijos proveržių, sutrikti miegas, apetitas ir kt.

Maži vaikai labai sunkiai išbūna be mamos, tėčio ilgesnį laiką. Mažam vaikui visa diena darželyje gali kelti labai daug streso ir įtampos. O ką kalbėti, kai vaikas nemato mamos, tėčio du mėnesius, pusė metų, metus ar dar ilgiau? Ar materialinė gerovė gali suteikti vaikui laimės, tėvų dėmesį, meilę, saugų ryšį, pasitikėjimą? Ar vaikui gali užtekti bendravimo telefonu, skaipu ar kelių savaičių susitikimų per metus?

Labai svarbu suprasti, kas tuomet vyksta vaiko vidiniame pasaulyje, kokius jausmus išgyvena, kokie psichologiniai procesai vyksta. Tai suvokus, bus lengviau seneliams suprasti ir tinkamai reaguoti į vaiko elgesį.

Ne tėvai, tačiau auklėkite kaip tėvai

Ne paslaptis, kad senelių meilė ir rūpestis skiriasi nuo tėvų meilės. Seneliai dažnai atlaidesni, švelnesni, labiau globojantys, lepinantys, daugiau leidžiantys, nesilaiko nuoseklių reikalavimų ir ribų. O jeigu  dar prisideda gailestis anūkui, kad jis paliktas tėvų („Juk jis toks vargšas, be tėvų, jį reikia globoti, mylėti, sunku iš jo kažko reikalauti ar jį kažkaip drausminti…“), pasidaro lengva suklupti ir auklėjimas gali pakrypti vaikui žalinga kryptimi. Todėl labai svarbu seneliams tinkamai suvokti savo misiją – nesusitapatinti visiškai su tėvais, tačiau išlaikyti sveikai vaiko raidai būtinas ribas, laikytis nuoseklių taisyklių, režimo, ugdyti socialinius įgūdžius. Būtų pravartu paskaityti psichologinę literatūrą apie vaiko vystymosi dėsningumus, jo poreikius ir jų užtikrinimą, taip pat padėtų ankstyvas pagalbos ieškojimas pas psichologą.

Leiskite vaikui jausti visus jausmus

Svarbiausia, siekti, kad vaikas jaustųsi saugus ir mylimas. Kiek įmanoma vaikui suprantama kalba reiktų paaiškinti kur jo tėvai, kodėl jie išvykę, nevengti atsakyti į jam svarbius klausimus. Stenkitės kuo geriau atsiliepti į emocinius vaiko poreikius, leiskite jam jausti visus jausmus ir priimti juos. Jei reikia, padėkite vaikui išlieti liūdesį, pyktį, nusivylimą, sielvartą, baimę, nerimą… Jeigu iškyla klausimų, abejonių kaip bendrauti, ar pastebite, kad vaikas turi kažkokių elgesio, emocinių ar kitokių sunkumų, pravartu iš karto ieškoti specialistų pagalbos. Šis sprendimas gali užkirsti kelią rimtoms psichologinėms problemoms ateityje.

Parengė Eglė Kulvietienė, publikuota žurnale Mažylis 2013 m.

Lina Gudaitė-Berckaitienė | seimospsichologas.eu
Šeimos ir vaikų psichologė
+370 611 53194, seimos.psichologe@gmail.com

Iliustracija: Janko Ferlič