Manau, kad esu nepakankamai geras jai

0 (0)

Daug laiko praleidžiu vienas, man visada patikdavo vienatvė ji man suteikdavo prieglobstį ir joje jaučiausi gerai. Pastaruoju metu vis dažniau aplanko mintys apie pokyčius, kad gana būti vienam, kad jau metas susirasti žmogų kuris būtų šalia. Mano vidus tam prieštarauja… Rytoj turiu pasimatymą, o visas pasaulis aplink pasidarė juodas.

Mergina, su kuria susitiksiu, man žinoma ir tikrai ne pokalbio ar atstūmimo baimė viską viduje dažo juoda spalva. Manau tas vidines neigiamas emocijas skatina mintys, kad esu nepakankamai geras jai, gal net visoms merginoms. Kai į viską žiūriu iš šalies tam nėra didelio pagrindo. Neturiu žalingų įpročių, sportuoju, artėja studijų pabaiga, kurios garantuoja darbą, ir žinau, nesustosiu, sieksiu daugiau. Atrodo esu kaip ir daugelis vaikinų, bet mano jausmai…

Aplanko mintys, gal dar palaukus,kelerius metus ir pamatysiu ar tikrai būsiu gebantis pasirūpinti mergina (šeima). Dar būdamas nedidelis berniukas nusprendžiau, kad jei turėsiu šeimą, joje viskas bus priešingai šeimai kurioje augau. Susikūriau vaizdą, koks būsiu vyras ir siekiu tokiu tapti. Pastebiu, kad iki siekto savęs liko visai nedaug, dar keleri metai ir galėsiu kelti kitus tikslus.
Mano gyvenimo pradžia nebuvo lengva, bet visados rasdavau būdų kaip su viskuo susitvarkyti. Užaugau šeimoje kurioje niekada nesijaučiau saugus, nežinojau ar galėsiu ramiai išsimiegoti ar naktį nereikės klausytis girto tėvo pamokų. Mama visada stokojo ryžto ir niekad jo nepaliko. Iš šio užburto rato išvadavo jo savižudybė. Po šio įvykio galėjau jaustis saugus ir negalvoti ar man esant mokykloje nėra smurtaujama prieš mamą.

Žinau, kad po to lieka padariniai ir juos šalinau, atsiskirdamas nuo žmonių minios, rinkausi laiką gamtoje ir tai teikė ramybę. Dabar vis dažniau pastebiu poras, anksčiau tai man nekėlė jokių emocijų, o dabar, kai parke einu vienas ir pamatau porą, man užsinori turėti žmogų su kuriuo galėčiau pasikalbėti, kuris norėtų mane suprasti, o aš jį. Esu turėjęs merginą. Todėl žinau, kad galima būti su ja, o viduje jaustis vienam.

Manau pripratau būti vienas ir nesu tikras ar esant mano būsenoje verta ieškoti santykių. Gal teisingiausias sprendimas dar kelerius metus palaukti? Ar galima eiti į pasimatymą, jei viskas aplink spaudžia prie žemės, negali sau įrodyti, kad esi pakankamai geras santykiams?

Komentuoja psichologė Vilma Stundžienė

Laiške pasidalinote savo išgyvenimais, patirtimi, kas Jus išties sustiprino. Skaudi vaikystė padėjo suvokti, ko gyvenime niekada nekartosite, ir kokiu norite tapti, kokių tikslų sieksite. Tokius pasirinkimus priima brandaus mąstymo žmonės. Gebėjimas iš skaudžios patirties pasiimti tai, kas naudinga, kas padėtų gyvenimą keisti geresniu, rodo Jūsų stiprybę. Ir tikėtina, kad tokiu pat būdu spręsite naujus gyvenimo uždavinius, įveiksite iškylančias kliūtis ir sieksite savo naujų tikslų.

Kita vertus, Jūsų patirtis pasėjo abejonę. Susidėliojote atitinkamas vertybes, savo sėkmės kriterijus, tačiau siekdamas numatytų tikslų, „nelaiku“ susidūrėte su žmogiška prigimtimi – kurti artimą draugystę. Ėmėte svarstyti, ar esate „pakankamai“ geras, ar „jau“ esate tam pasirengęs, o gal „dar ne laikas“… Taip ir norisi paklausti – o kada gi „tikrai“ laikas?

Taip, žmonės dažnai viliasi, kad tik pasiekę kokį nors užsibrėžtą tikslą pataps išties tokie, kokie „turi būti“ – stiprūs, galintys, patenkinti ir laimingi. Va tuomet tai jau… Deja, realybė nuolat pateikia naujų siekiamybių, viskas kinta, ir pasiekus tikslą, pasitenkinimo jausmą neužilgo vėl pakeičia abejonė „Ar jau gana? Ar aš jau pakankamai geras, juk teko sutikti ir kitokių, daugiau išmanančių, daugiau nuveikusių žmonių, gal gi tuomet dar ne laikas…“ Ir taip kaskart, pasiekus išsikeltą tikslą, dairomės naujų aukštumų.

Iš dalies, tai gerai. Ši abejonė „Ar gana?“ veda mus pirmyn, siekiame, augame, tobulėjame. Negerai tampa tuomet, kai siekiai, tai yra mūsų būsima ateitis, užgožia tai, kas vyksta dabartyje. Juk gyvename šiandien! Pats tikslo siekimas – ir yra gyvenimas, kuris vyksta čia ir dabar, kiekvieną akimirką. Argi nebūtų gaila atsisakyti keleto metų dabarties, vien mintyse puoselėjant ateitį? Kiek prarastume duoto laiko pajausti, patirti? Negana to, siekiant ateities vizijos, nuolat įsijungia nauji kintamieji – svarbūs įvykiai, žmonės, įvairūs pokyčiai, dėl ko planus ir jiems įgyvendinti numatytą laiką tenka koreguoti. Taigi, gyvenimas, suteiksiantis pasitikėjimą savimi, teisę džiaugtis, mylėti, jausti pilnatvę ir laimę, atidedamas…

Tikriausiai paklaustumėt: „Na gerai, o jei rinkčiausi dabartį, kaip susitvarkyti su nerimą keliančiais klausimais „ar jau galima, ar verta atsiverti draugystei, meilei?“

Gal tiesiog leiskite sau būti tokiu, kokiu esate. Visų pirma, ar pabėgsite nuo jausmo, noro sutikti artimą žmogų?.. Ir kiek naudingiau nuo to bėgti, ir kiek labiau verta kurti gyvenimą tokį, kokio norite? Juk laimė yra sutikti žmogų, su kuriuo tiesiog gera būti kartu, nes rūpite Jūs, o ne Jūsų socialinis statusas, uždarbis ar automobilio modelis. Veikiausiai, su tokiu žmogumi galima kartu kurti savo svajonių ateitį.

Taip pat svarbu, jog suvokiamą „vyriškumą“ lemia ne tik gebėjimas pasirūpinti svarbiais baziniais dalykais, ir sukūrus saugią, aprūpintą namų aplinką, vis vien tenka mokytis vienas kitą suprasti, sutarti, atliepti brangaus žmogaus poreikius bei tvarkytis su rūpesčiais. Darnius tarpusavio santykius tenka kurti kasdien, ir greičiausiai nepavyktų būti tam tobulai pasirengusiu :) Kaip jau minėjau, gyvenimas nuolat pateiktų kokių nors iššūkių (kuriuos galite spręsti!). Bet juk tai ir yra nuostabus kasdienis menas kurti meilę ir gražią ateitį.

Ir galiausiai, kažin ar reikalinga sau ar kažkam „įrodyti, kad esi pakankamai geras santykiams“. Tikriausiai, žymiai prasmingiau mokytis kurti bei kurti gerus santykius, siekti būti „geru“ juose. Neidami tuo keliu nesužinosime, kas ir kaip tame kelyje… Tik susidurdami su tuo, ko nepažįstame, nežinome, ir galime pažinti bei išmokti. Tad kiek prasminga laukti ar kurti gyvenimą kasdien, patirti ir gyventi?..

Sėkmės Jūsų pasirinkimuose,
Psichologė Vilma Stundžienė | el. paštas: vilmastundziene@gmail.com
Iliustracija: dreamstime.com