Maria Montessori – iškili asmenybė, sukūrusi naują vaikų ugdymo metodą

0 (0)

Pasaulyje Maria Montessori (1870–1952) išgarsėjo kaip naujo vaikų mokymo metodo, skatinančio mažųjų savarankiškumą ir asmenybės lavinimą, kūrėja. Visą gyvenimą žymią Italijos pedagogę ir psichologę lydėjo knygos, žinių ištroškusių mokinukų akys ir juokas.

Vaikystės svajonė

Būsimoji medikė, mokytoja ir moterų teisių gynėja gimė tais metais, kai Italija išgyveno svarbų istorinį laikotarpį, pažymėtą pakilia šalies suvienijimo ir nepriklausomybės dvasia. Valstybės pareigūno Alessandro Montessori ir pasiturinčios, išsilavinusios damos Renilde Stoppani šeimoje taip pat tvyrojo pilietiškos permainų nuotaikos. Tokiomis aplinkybėmis augusiai mergaitei buvo skiepijama savigarba, tolerancija, žinių troškimas.

1875 metais, šeimai persikėlus iš provincijos miestelio į šalies sostinę Romą, vaiko pasaulėjauta formavosi kultūros ir mokslo lopšyje. Maria buvo nepaprastai artima su tėvais, kurie visapusiškai ją palaikė ir skatino. Trylikametės sprendimas mokytis berniukų technikos mokykloje ir noras tapti inžiniere stebino, tačiau Montessori šeima nesistengė užgniaužti dukros ambicijų. Tais laikais moterys neturėjo daug profesinių galimybių, bet Maria jau tada troško laužyti tradicijas ir išbandyti tai, kas neįprasta ir nauja. Manoma, kad čia būsimoji pedagogė pirmą kartą suprato, kokia neturėtų būti mokykla, o įgytos technikos žinios vėliau pravertė kuriant naujas mokymo priemones.

Tėvai tarsi nuspėdami dukros ateitį siūlė mergaitei rinktis mokytojos profesiją, tačiau Maria griežtai atsisakė ir pareiškė, kad taps gydytoja. Medicina taip pat buvo išskirtinai vyriška sritis, todėl nenuostabu, kad pirmieji bandymai įstoti į Romos universitetą buvo nesėkmingi. Nepatvirtintais duomenimis, gabią merginą užstojo popiežius Leonas XIII, ir 1890 m. ji ėmė mokytis fizikos, matematikos ir gamtos mokslų. Po dvejų metų studentei suteikta galimybė pereiti į medicinos fakultetą.

Jame Maria nebuvo sutikta draugiškai, dažnai tekdavo kovoti su išankstiniu kolegų nusistatymu. Iš bendramokslių ji išsiskyrė ne tik išvaizda (buvo vienintelė mergina), bet ir stropumu. Mokydama privačiai, užsidirbdavo pinigų studijoms. 1896 m. liepos 10 d. M. Montessori su diplomu rankose pagaliau įgyvendino savo svajonę ir tapo pirmąja Italijoje medike moterimi.

Gyvenimo misija

Po studijų perspektyvi specialistė įsidarbino ligoninėje, jai pasiūlyta atstovauti Italijai Tarptautiniame moterų teisių kongrese. Išvyka į Berlyną ir ten pasakyta kalba apvertė M. Montessori gyvenimą aukštyn kojomis. Kai žurnalistas paklausė, kaip pacientai reaguoja į moteriškosios lyties gydytoją, ji atrėžė: „Žmonės intuityviai jaučia, kai jais tikrai rūpinamasi. Tik aukštuomenėje gajus nusistatymas prieš moterų dalyvavimą svarbiose srityse.“ Vis dėlto ilgą laiką gydytojai teko dirbti tik chirurgo asistente, o jos pacientai dažniausiai būdavo nepasiturintys asmenys, jų vaikai. Moteriai spaudė širdį suvokus, kad, be medicininės pagalbos, mažiesiems labai trūksta šilto maisto, dėmesio, bendravimo.

1897 m. ji savo noru prisidėjo prie mokslinių tyrimų programos Romos universiteto psichiatrijos klinikoje. Lankydamasi prieglaudose ne kartą pabrėžė, kad skurdi ir pilka aplinka nelavina likimo nuskriaustų vaikų. „Dažnai problemos būdavo ne medicininės, o pedagoginės“, – M. Montessori viešino skaudžias socialines piktžaizdes. Ji ieškojo būdų, kaip ugdyti sutrikusio intelekto vaikus, tačiau galvoje brendo dar didesnės švietimo sistemos reformos.

1907 m. Maria įkūrė vaikų namus probleminiams auklėtiniams ir jiems pritaikė novatoriškus mokymo metodus. Neįtikėtina, bet beviltiškais laikyti vaikai, jau sulaukę 5 metų, imdavo skaityti ir rašyti. Po metų Romoje veikė keturios tokio pobūdžio įstaigos. Pedagogus ji vadino „socialiniais inžinieriais“, formuojančiais naują visuomenę.

Dėl Antrojo pasaulinio karo neramumų garsi metodininkė buvo priversta palikti Italiją, kurį laiką gyveno Ispanijoje, vėliau – Olandijoje.

Tekstas J. Ramanauskienės.
Šaltinis: 15min.lt