Masių sukilimas arba hiperdemokratija

Visuomenė dažnai skirstoma į masę bei išrinktuosius, kurių – mažuma. Tačiau, jei pažvelgtume giliau, čia kalba visai ne apie jos suskirstymą į socialines klases, o tik apie du žmonių tipus, ir tai neturi nieko bendra su hierarchine aukštesniųjų bei žemesniųjų klasių samprata.

masiu-sukilimasŽmonija tiesiog dalijasi į tuos, kurie ypač reiklūs sau ir nevengia sunkumų bei pareigų, ir į tuos, kurie nieko nesiekia, patenkinti savimi ir savo egzistencija, nesistengia tobulėti, – tai pasroviui plaukiančios plūdės.

Priklausymą masei galima apibūdinti kaip psichologinį reiškinį, ir visai nebūtina, kad asmuo fiziškai į ją įsijungtų. Masės žmogus yra tas, kuris save laiko „tokiu kaip visi” ir dėl to visai nesielvartauja, atvirkščiai – jis laimingas, kad visiškai toks pat kaip ir kiti.

Kada kalbama apie „išrinktųjų mažumą”, tai nereiškia, kad „išrinktasis” yra „tobulesnis už kitus”. Tai tiesiog žmogus, kuris sau yra reiklesnis nei kiti. Jam nebūtinai visada ir viskas pavyksta, bet jis deda daugiau pastangų nei įprasta.

Masė – niekuo nepasižyminčių žmonių sankaupa. Tose grupėse, kurių negalima pavadinti nei minia, nei masėmis, narių susibūrimą lemia skoniai, idėjos bei idealai, būdingi tik nedaugeliui. Grupės narių sutarimas gali būti tiesiog vien sutarimas nesutarime. Tarp darbininkų ar tiesiog tarp paprastų žmonių, kurie tradiciškai laikomi mase, neretai pasitaiko disciplinuotų ir iškilių individų, kurie nėra masė ir atvirkščiai – elito viršūnėse yra gausu neišsilavinusių prasčiokų.

Tai kažkuo primena ortodoksinį budizmą, kuris susideda iš dviejų skirtingų tradicijų. Mahajana – „didieji ratai”, platus kelias ir Hinajana – „mažieji ratai”, siauras kelias. Viską lemia tai, į kokius ratus – su didžiausiais ar su minimaliausiais reikalavimais – įsodinsime savo gyvenimą.

Visuomenėje apstu įvairiausių profesjų ir veiklos sričių, kur prireikia specifinių savybių, talento ir įgūdžių. Pavyzdžiui, pramogoms ir renginiams reikia artistiško charakterio; valstbės valdymui būtina politinė nuovoka, muzikoje – klausa, vaikų ugdyme – pedagoginiai gebėjimai, sielogydoje – subtilus žmogaus dvasios jausmas ir t. t.

Seniau visose veiklos srityse triūsdavo tikrai kvalifkuota mažuma. Masė į tai nepretendavo: ji žinojo, kad tam darbui atlikti jai trūksta kvalifikacijos; kurią, jei turėtų, jau nebūtų masė. Esant normaliai socialinių jėgų dinamikai, masė žinojo savo vietą. Galva valdė kūną.

Dabarties intelektualiniame gyvenime, kurio esmė grindžiama aukščiausiomis vertybėmis, smarkiai padaugėjo pseudointelektualų, pseudointeligentų, pseudoelito atstovų, kurie jau nebegali laikytis didelių dorybių – jie arba tiesiog jų neturėjo, arba jau nebeturi. Pigūs žmonės, dėl asmeninių interesų galintys parduoti savo grupės interesus, yra tarsi neapdegta plyta ir atraminei konstrukcijai, kertinėms pozicijoms nėra tinkami. Tai geri žmonės, jei jie savo vietoje.

Tikrosios demokratijos atveju, masė tiki, kad mažumos politikai, nors ir turėdami trūkumų bei darydami klaidų, vis dėlto geriau išmano visuomenės problemas negu pati masė. Dabar – atvirkščiai: masė įsitikinusi, kad turi visišką teisę leisti veikti vietinių kavinių tauškalams ir suteikti jiems valstybės įstatymo galią.

Šių dienų visuomenės gyvenimą – gerai tai ar blogai – lemia vienas itin svarbus faktas: visa valdžia masių, vidutinybių rankose. Iš esmės, masės žmogus, vidutinybė, nesugeba valdyti netgi savo likimo, o ką jau kalbėti apie visą visuomenę, – vadinasi, dabar išgyvenama viena sunkiausių krizių, kokia tik gali ištikti žmogų, tautas, kultūrą.  Istorijoje tokia krizė buvo ne kartą. Žinome ir jos vardą – tai masių sukilimas.

Pagal: José Ortega y Gassetas (1993). Masių sukilimas. 19-28 psl.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *