Meilė: sveikas ir patologinis pavydas
Pavydas – ko gero neišvengiamas meilės palydovas. Vien abejonė, kad mūsų meilė partneriui gali būti išduota, yra nepaprastai skausminga, jau nekalbant apie patį neištikimybės faktą. Kai mylime visada (bent jau slapčiausioje savo širdies kertelėje) daugiau ar mažiau bijome prarasti mylimąjį.
Per visą savo santykių istoriją ko gero esame bent kartą nejaukiai pasijutę, kai mylimojo dėmesys nukrypo į žavingą pašnekovą (-ę) arba suabejojome, ar tikrai mylimasis išskiria mus iš visų kitų. Tai visiškai natūralu, juk mums brangus mylimasis, tad norime būti jam svarbiausiais. Kartais pavydo jausmu net “pasitikriname” savo arba partnerio meilę: pastebėję, kad nusiminėme, kai jo žvilgsnis nukrypo kažkur kitur, suprantame, kaip stipriai jis mums rūpi, o mylimojo klausimai, kur taip ilgai užtrukome, maloniai paglosto savimeilę, kad tikrai esame jam svarbūs. Neįkyrus pavydas patvirtina meilę partneriui ir gali net sustiprint poros ryšį, nes priverčia labiau stengtis dėl kito bei nepasiduoti santykių rutinai.
Taigi, kai mylime, nesame abejingi, kam mylimas žmogus skiria savo dėmesį, ir kartais pavyduliaujame, tačiau reiktų skirti „sveiką“ pavydą, kuris tik pakursto meilės ugnį, ir liguistą pavydą, kuris gesina meilę ir griauna santykius. Toks pavydas perauga į panišką baimę ir agresiją partnerio atžvilgiu bei tampa tikra kančia ir pragaru abiems. Nevaldomas pavydas, griaunantis poros gyvenimą, kartais tampa manija, obsesija. Įtarimai ir įsikalbėti įkalčiai neduoda ramybės nei pačiam pavyduliautojui, nei jo aukai. Iškreipta liguistai pavyduliaujančio žmogaus vaizduotė sugeba sukurti neįtikėtinas istorijas, visur rasti įkalčius ir savo įtarinėjimų patvirtinimus. Tokiam žmogui visur vaidenasi neištikimybė, apgaulė, kiekvienas kitas vyras/moteris atrodo kaip potencialus meilužis.
Kas gi maitina pavyduolio pavydą? Ar įmanoma jo išvengti? Deja. Partnerio elgesys čia dažniausiai niekuo dėtas, o įtarimai neturi jokio realaus pagrindo. Pavydo priežastys slypi pačiame pavyduliaujančiame žmoguje.
Pavydas paprastai kyla iš gilaus nesaugumo jausmo ir nepasitikėjimo savimi. Liguistai pavyduliaujantis žmogus yra žemos savivertės, labai lengvai pažeidžiamas, nuolat jaučiasi nesaugus ir bijo būti paliktas.
Pavydūs žmonės yra patyrę skausmingą vaikystę, persmelktą tėvų dėmesio trūkumo ir/ar baimės juos prarasti. Jie nejautė savo išskirtinumo jų gyvenime, dažnai jautėsi nemylimi, atstumti, atskirti, tad atsiranda labai palanki dirva formuotis pavydui. Labiau už viską pasaulyje tampa baisu būti paliktam, nes vaikui gyvybiškai reikia tėvų. Toks vaikas negali suaugti ir užsifiksuoja savo vaikiškoje baimėje. Vėliau sukūrus kitus santykius, jį vėl užvaldo ta pati baimė, nes giliai viduje jis jaučiasi nevertas meilės, neįdomus, jis nepasitiki savimi, abejoja savo asmenybės vertingumu ir patrauklumu. Taigi viduje kyla nuolatinės abejonės dėl santykio, nes manoma, kad išrinktasis gali pamilti kitą, vertesnį, geresnį žmogų.
Tuo tarpu emociškai brandus žmogus mylėdamas ir žinodamas, kad yra mylimas, paprastai jaučiasi ramus ir lengviau toleruoja nerimą, kai horizonte atsiranda kažkas trečias – tarkime, buvęs ar naujas gerbėjas (-a). Jis nėra taip lengvai išmušamas iš vėžių ir jaučiasi esąs stipresnis už savo “varžovą”, nes žino, kad yra mylimas, o ir pats myli savo partnerį.
Pavyduolis, jausdamasis nesaugus, seka kiekvieną partnerio žvilgsnį, pokalbį, neleidžia jam turėti kitų emocinių ryšių, nes baiminasi prarasti savo išskirtinumą. Jis partnerį pasąmoningai suvokia kaip motiną/tėvą, todėl kaip kad vaikai pavydi mamos dėmesio kitiems, nes dar yra visiškai nuo jos priklausomi, taip ir pavyduolis, pajutęs, kad jo išrinktasis rodo dėmesį kažkam kitam, jaučiais nustumtas į šalį, paliktas, nereikalingas. Pavyduolis negeba dalintis partnerio dėmesio su kitais. Jis kaip mažas vaikas, įsikabinęs į mamos sijoną, nepaleidžia jos nei per žingsnį. Taipogi neretai jis apriboja ir savo gyvenimą, bijo įsitraukti į naujas veiklas, prisiimti daugiau darbų, nes baiminasi, kad dėl to negalės nuolat stebėti savo partnerio.
Šis gilus nepasitikėjimas savimi, savo vyriškumu/moteriškumu verčia visur ir visada kontroliuoti savo partnerį, o kartais net primesti kitam tironišką savo valdžią, apriboti jo ar jos laisvę. Kilus įtarimams, kad partneris nesielgia taip, kaip reikalaujama, pavyduolis jaučia siaubingą įsiūtį, kuris ima reikštis kaip jo žeminimas, šaipymasis, niekinimas, kankinimas. Įtariamasis galų gale virta persekiotojo auka.
Pavyduolis labai trokšta būti mylimas, bet dažnai nesugeba mylėti pats. Juk mylime ne savindamiesi kitą, o gerbdami jo erdvę, stengdamiesi, kad mylimas žmogus jaustųsi laimingas su mumis. Kai mylime, gerbiame ir pasitikime savo partneriu. Mylėdami nenorime skaudinti ar kankinti. Tuo tarpu pavyduliautojas nepasitiki savo partneriu, nes nepasitiki pats savimi.
Partneris neretai pavargsta nuolat sekti save, kad tik nesupykdytų savo pavydaus išrinktojo, nuolat teisintis, muštis į krūtinę, kad tikrai taip nėra, kaip jis galvoja, įrodinėti, kaip stipriai ir beprotiškai jį myli, kol galų gale tikrai jo meilė išblėsta, jis nebegali jaustis savimi ir dūsta tokiame santykyje. Beje, kraštutiniais pavyduliavimo atvejais, įtikinti pavyduolį, kad jis klysta, beviltiškas reikalas: jokie racionalūs argumentai čia nepadeda, jis vis tiek įtarinės toliau, ieškos įkalčių ir, be jokios abejonės, anksčiau ar vėliau juos ras. Tokiu atveju geriausia neeikvoti bereikalingos energijos ir laiko bei nutraukti destruktyvius santykius, nes galima ne juokais susirgti ir pačiam. Žinoma, visada lieka viltis, kad pavyduolis, bijodamas netekti santykių, prisiims atsakomybę už savo pavydą, kreipsis psichoterapijos ir pradės ilgą darbą su savimi.
[psichika.eu]
Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt