Meilė: tapsmas asmenybe

Man niekad nebuvo pasisekę suartėti su mergina, kurią buvau įsimylėjęs, nepavyko ir su šita. Bet šis įspūdis buvo stipresnis nei visi ankstesnieji, o šio įsimylėjimo poveikis mano gyvenimui buvo didžiulis.

Netikėtai vėl iškilo taurus ir mielas vaizdas – ak, ir nebuvo man kito tokio įsakmaus ir esminio poreikio nei būtinybės kaip noras garbinti ir dievinti! Pavadinau ją Beatriče, nes, nors ir neskaitęs Dantės, apie ją žinojau iš vieno angliško paveikslo, kurio reprodukciją turėjau. Nutapytas anglų prerafaelitų stiliumi, jis vaizdavo laibutę, grakščią mergaitę, siauro pailgo veido, sudvasintų rankų ir bruožų. Mano gražioji mergaitė buvo ne visai tokia, nors ir tokios grakščios, berniokiškos figūros, kokia man buvo prie širdies, ir panašiai dvasios ar sielos pagyvinto veido.

Beatričei netariau nė žodžio. Tačiau tuomet ji mane labai stipriai veikė. Tapo man atvaizdu, atvėrė šventovę, pavertė šventyklos maldininku. Iškart lioviausi lėbavęs ir trankęsis naktimis. Vėl galėjau būti vienas, vėl noriai skaičiau, vėl mielai eidavau pasivaikščioti.

Visas atsidaviau vienintelei reikmei – išgainioti iš savęs visą tamsą, blogį ir ištisai gyventi šviesoje, klūpant prieš dievus. Tik nūnai tas „šviesusis pasaulis“ buvo šiek tiek ir mano paties kūrinys – tai jau ne slėpimasis už motinos, ne bėgimas į smagų prieglobstį, nejaučiant jokios atsakomybės, – tai nauja atsakinga tarnyba, kurią aš pats sau sugalvojau ir kuria pats save drausminau.

Lytinis potraukis, dėl kurio kentėjau ir nuo kurio visuomet stengiausi pasprukti, nūnai šioje šventoje ugnyje turės tapti skaistus, virsti dvasia ir malda. Daugiau neturi būti patamsių ir bjaurasties, nė vienos išdejuotos nakties, jaudulių nuo nepadorių paveikslų, nuo šiol nevalia klausytis prie uždraustų durų – daugiau jokio gašlumo.

Toje vietoje įrengiau savą altorių su Beatričės atvaizdu – pasiaukodamas jam aš atsidaviau dvasiai ir dievams. Iš tamsiųjų jėgų atimtą gyvenimo dalį aukojau šviesioms. Ne malonumo siekiau, o tyrumo, ne laimės, o grožio ir dvasingumo.

Šis Beatričės kultas visiškai pakeitė mano gyvenimą. Dar vakar ne pagal metus subrendęs cinikas šiandien jau buvo šventyklos tarnas, siekiantis tapti šventuoju. Atsisakiau ne tik įprasto palaido gyvenimo, stengiausi keisti absoliučiai viską: viską skaidrinti, taurinti, viskam įkvėpti orumo, – to siekiau valgydamas ir gerdamas, kalbėdamas ir rengdamasis. Rytą pradėdavau apsiprausdamas šaltu vandeniu, nors iš pradžių turėjau prisiversti. Tapau rimtas ir orus, išsitiesiau ir lėčiau vaikščiojau. Stebėtojams gal ir juokingai atrodžiau, tačiau man tai buvo tikros pamaldos, ir niekas kita.

Vienas naujųjų užsiėmimų, kuriuo siekiau paženklinti savo naujus įsitikinimus, man buvo itin svarbus. Ėmiau tapyti. Viskas prasidėjo nuo to, kad angliškame paveiksle, kurį aš turėjau, Beatričė neatrodė visai panaši į aną mergaitę. Magėjo ją nupiešti pačiam. Su visiškai man nauju džiaugsmu ir viltimi į savo kambarį – atskirą buvau gavęs visai neseniai – atsinešiau gražaus popieriaus, spalvų ir teptukų, pasiruošiau paletę, stiklinę, porcelianinių dubenėlių, pieštukų. Subtiliosios temperos spalvos mažose tūbelėse, kurių prisipirkau, sužavėjo mane. Buvo ten ir ryškaus chromo oksido žalis – dar ir dabar tarsi regiu jį sušvintant mažame baltame dubenėlyje, kaip tada, pirmą sykį.

Pradėjau apdairiai. Veidą nutapyti sunku, ir aš norėjau pirma pabandyti ką kita. Paišiau ornamentus, gėles ir išgalvotus gamtos vaizdelius: medį prie koplytėlės, romėnišką tiltą su kiparisais. Kartais visas pasinerdavau į šią žaismingą veiklą, džiaugiausi tarytum vaikas spalvota dėžute. Pagaliau ėmiau tapyti Beatričę.

Keli lapai visiškai nepavyko – juos išmečiau. Kuo labiau stengiausi įsivaizduoti gatvėje sutiktos merginos veidą, tuo sunkiau sekėsi. Pagaliau lioviausi ir įnikau tapyti šiaip sau veidą, pasiduodamas vaizduotei ir nuojautai, kuri savaime ėmė rastis po pirmų potėpių, iš spalvų ir teptuko. Veidas išėjo fantastiškas, ir aš nebuvau patenkintas. Mėginau toliau piešti, kiekvienas naujas vaizdas buvo vis iškalbingesnis, panašėjo į modelį, nors toli gražu neatitiko tikrovės.

Įsimiklinau teptuku svajingai vesti linijas ir užspalvinti plotus – neturinčius prototipo pavidalus, vien žaismingo prisilietimo ir mano pasąmonės pagimdytus. Pagaliau vieną dieną, pusiau nesąmoningai, nutapiau veidą, kuris prabilo įspūdingiau nei ankstesnieji. Tai nebuvo anos mergaitės veidas – jau seniai to nesiekiau. Tai buvo kažkas kita, kažkas netikroviška – vis dėlto ne mažiau vertinga.

Kai baigęs prisėdau priešais, paveikslas padarė man keistą įspūdį. Mačiau lyg kokį Dievo atvaizdą ar šventąją kaukę – ne vyrą ir ne moterį, asmenį, neturintį amžiaus, taip pat stiprios valios, kaip ir svajingą, kartu sustingusį ir slapčia gyvenantį. Šis veidas, rodės, turi man ką pasakyti, yra mano dalis ir kažko iš manęs reikalauja. Be to, panašus dar į kažin ką, bet į ką – nesuvokiau.

Anomis savaitėmis pradėjau skaityti knygą, kuri man darė didesnį poveikį negu visos anksčiau skaitytos. Ir vėliau retą knygą taip stipriai esu pajautęs – gal dar Nyčę. Tai buvo Novalio tomelis, laiškai ir sentencijos, kurių daugelio nesupratau ir kurios visos vis dėlto neapsakomai mane traukė. Vienas posakis dabar kaip tik atėjo man į galvą ir po portretu plunksna užrašiau:

„Likimas ir širdis – vienos sąvokos vardai.” Dabar jau man tai buvo aišku.

Pagal: Hermanas Hesė (2014). „Demianas: Emilio Sinklerio jaunystės istorija”, 102-108 psl
Iliustracija: