fbpx

MEILĖS IMITACIJA ar MEILĖ
0 (0)

„Froidas – mano asmeninis priešas; viskas yra apgavystė, ir viskas – melas“
Ana Achmatova

Mes visi gyvename tokiu laikotarpiu, kuomet daugelis stengiasi iš gyvenimo išspausti kaip įmanoma daugiau, tuo tarpu nori, jog pastangos to siekiant būtų kuo minimalesnės. Dėl šios priežasties, šiomis dienomis, tapo ypatingai populiarūs greitai pagaminami dirbtiniai surogatai: greitai paruošiama sriuba, greitai paruošiama piure, greita meilė… Žmonės nebenori eikvoti jėgų tyros meilės nubudimui, lygiai taip pat kaip nenori gaišti laiko gaminant maistą. Bet kuo daugiau suvartojama įvairių „natūraliems identiškų aromatizatorių“, tuo daugiau sergama. Analogiškai, kuo daugiau žmonės mėgaujasi seksu be meilės, tuo nelaimingesni jie tampa. „Santykiai, identiški natūraliems“…

Siekdami nežaboto vartojimo, reklamuodami palaidumą ir atsitiktinius santykius kaip didžiausią visuomenės pasiekimą, žmonija palaipsniui nusmunka iki dvikojų gyvulių lygio. Bet šis „pasiekimas“, žmonių anaiptol nedaro laimingais. Statistiniai duomenys rodo, jog anksti lytinį gyvenimą pradėjęs jaunimas du kartus dažniau kenčia nuo depresijos ir pusantro karto dažniau linkę savižudybei arba savęs žalojimui. „Seksualinė laisvė visą pasaulį padarys laimingą“ – teigia Froidas, bet daugelis šeimų tampa itin nelaimingomis ir išyra dėl neištikimybės. Šeima – visuomenės ląstelė. Kai žmonės šeimoje yra nelaimingi, kaip gali visuomenė būti laiminga?

Vartotojiški santykiai užmuša visus nuostabius jausmus. Jei jaunuolis per anksti įžengia į „suaugusiųjų pasaulį“, jis jau nebegalės rašyti virpulį keliančios poezijos savo mylimąjai, o išaukštintus sanktykius su nuostabiąja lytimi pakeis gašlūs juokeliai. Žmonija praranda savastį, kai pradedama manyti, jog meile galima „užsiimti“ (vert. pastab. tiesioginis vertinys iš rusų kalbos reiškiantis „mylėtis“). Degradavę žmonės, kitiems giliai širdyje pavydintys vidinės švaros, dažniausiai siekia kitaip mąstančius taip pat ištvirkinti. Pasitaiko, kai degradavę bendraamžės tyčiojasi iš savo draugių: „Tu – dar skaisti? Reiškia esi niekam nereikalinga baidyklė!“ Bet čia viskas paprasta: ji tapti tokia, kaip jos, gali bet kada, o štai jos kaip ji – niekada. Jos tai puikiai žino ir būtent todėl stengiasi jai „padėti“ tapti tokiai, kaip visi. Bet imituodami meilę, mes išduodame savo idealus ir pamažu širdis tuštėja. Rezultate žmogus pradeda save smerkti. O jei žmogus negerbia pats savęs – jis negali gerbti ir aplinkinių, juk viską sprendžiame pasikliaudami savo patirtimi. Skubėti – neverta. Kaip teigė Viktor Coj: „Mirtis verta, kad gyventum, o meilė verta, kad lauktum!“

7 šeimos santykių etapai
Dauguma romantinių filmų turi laimingas pabaigas: pagrindiniai veikėjai pagaliau sujungia savo likimus ir niekieno netrukdomi mėgaujasi vienas kito artumu iki gyvenimo pabaigos. Happy and. Ištikrųjų, bendro gyvenimo pradžioje meilės išbandymai tik prasideda. Apie tai naudinga žinoti, kadangi praktiškai kiekvienos šeimos santykiai išgyvena tą patį evoliucionavimo ciklą, kurį sudaro 7 etapai:

  1. Mėgavimasis
  2. Prisisotinimas
  3. Pasišlykštėjimas
  4. Kentėjimas
  5. Pareigos vykdymas
  6. Tarnystė
  7. Meilė

Kiekvieno žmogaus charakteryje yra tiek teigiamų, tiek ir neigiamų savybių, bet pirminis įsimylėjimo būvis charakterizuojamas tuo, jog žmonės kontaktuoja išskirtinai tik su teigiamosiomis savo išrinktojo pusėmis. Suprantama, jog abiejuose įsimylėjėliuose yra ir neigiamų charakterio savybių, bet pirminiame bendravimo etape, sąmoningai ir nesąmoningai jos yra slepiamos ir stengiamasi save parodyti tik iš geriausios pusės, toks gamtos dėsnis.

Įsimylėję mes idealizuojame savo išrinktąjį, vaizduotėje kurdami ir jam priskirdami jam savybes, kurių jis visai neturi ir visai nepastebime ar sumenkiname tam tikrus šio žmogaus trūkumus. Kita vertus, įsimylėję mes esame pasiruošę padaryti viską, kad tik mūsų išrinktasis būtų laimingas, tuo metu mes aukojame savo interesus ir išties maksimaliai apreiškiame visus teigiamus savo charakterio bruožus. Teko girdėti šį periodą vadinant „zefyrų-šokolado“ arba „gėlių-saldaininių“. Liūdna, bet šie puikūs, romantiški, pirmo lygio santykiai negali tęstis amžinai, juk ilgainiui žmogus negali slėpti nuo savęs ir mylimosios tai, kas iš tikrųjų yra širdyje.

Bet šitas nuostabus, romantiško įsimylėjimo periodas yra ne kas kita, kaip „reklaminis siužetas“, rodantis, kas musų laukia gale, jeigu mes su savo gyvenimo pakeleivių praeisime visą meilės išgryninimo ir apvalimo nuo savanaudiškumo ir apgaulingų lūkesčių kelią. Analogiška situacija yra dvasineje praktikoje: vos pradėjus ja užsiiminėti, Dievas leidžia mums pajusti aukščiausią skonį, kuris po to tampa pagrindiniu stimulu siekiant aukščiausio dvasinio tobulumo. Šeimyninis gyvenimas – ne kas kita, kaip bendra dvasinė praktika, kurios metu vystosi pakylėti dvasiniai santykiai.

Taigi, pirmame bendro gyvenimo etape įsimylėjėliai yra kiekvienas savo iliuzijoje ir nerūpestingai mėgaujasi vienas kitu, nevaržomai idealizuojant savo partnerį. Šiuo periodu jiems rojus ir trobelėje. Bet laikui bėgant, jie palaipsniui prisisotina kažkada taip trokštu artumu ir pradeda atidžiau matyti vienas kito vidinį pasaulį, gyvenimo būdą, įpročius, darant kaip malonius, taip nemalonius atradimus. Palaipsniui mes pradedame stengtis pakeisti mūsų mylimąjį taip, kad jis galėtų maksimaliai tenkinti mūsų pačių poreikius ir jei to padaryti nepavyksta, mes susierziname. Nepatenkinti norai kelia pyktį. Santykių švytuoklė pradeda pasvyra į priešingą pusę – nuo įsimylėjimo prie neapykantos. Mes pradedame savo išrinktąjam prikaišioti visus jo (o dažnai dar ir savo) trūkumus ir įvairiais būdais, netgi šantažu „daryk taip, nes priešingu atveju aš tave paliksiu“ stengiamės jį „perauklėti“. Jeigu savanaudiškumas santykiuose labai stiprus ir niekas nenori užleisti pozicijų, – viskas baigiasi santykių nutraukimu. Taip ir įvyksta daugumą skyrybų.

Tie, kieno santykiai labiau išaukštinti, pasiryžę kentėti kai kuriuos charakterių ir įpročių nesutapimus tam, kad likti kartu: galų gale jie myli vienas kitą, ir gerų savybių kiekvienas turi daugiau nei trūkumų. Kantrybė – tai lygis, kai mes bandome pakeisti ne kitus, o save. Viena iš mano studenčių labai tiksliai pastebėjo: „Kai prasideda barniai, skandalai, kai viskas pradeda erzinti… – tai ir yra signalas, kad reikia kažką keisti savyje!“ Sąžiningi ir nuoširdūs žmonės visuomet stengiasi tobulinti savo charakterį ir bendravimą su aplinkiniais, o ypač – su artimaisiais, kuriuos myli. Jie nuoširdžiai džiaugiasi, kai kitas žmogus viduje taip pat auga ir atsisako savo nepateisintų lūkesčių. Šiame etape, dėdamas sąmoningas pastangas, žmogus pradeda realizuoti tikrąsias žmogiškąsias savybes tam, kad atsikratytų egoizmo, pasidarytų geresniu ir mokytųsi mylėti kitus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius mes juos norėtume matyti. Kai mes kitais rūpinamės tik tuomet, jei pastarieji rūpinasi mumis, tai – tik treniruotė. Tikrasis darbas su savimi prasideda tada, kai mes mokomės sušildyti kitus savo širdies šiluma nesitikėdami sulaukti to paties.

Laikui bėgant, vyras ir moteris pasiskirsto šeimynines pareigas, tokiu būdu šiek tiek stabilizuodami santykius ir pagerindami atmosferą namuose. Pareigas šeimoje daugelis žmonių vertina kaip rutiną, su kuria reikia susitaikyti: „verslas yra verslas, tu – man, aš – tau“. Bet kai žmogus daugiau galvoja apie kitus nei apie save, tai šeimynines pareigas jis vykdo su džiaugsmu, kaip tarnystę savo artimiesiems. Dėka tokio nesavanaudiško rūpinimosi vienas kitu ir džiaugsme, ir varge, nuoširdžias sielas apsivalo nuo visų netobulumų ir santykiai palaipsniui tobulėja iki stabilių ir tyrų. Šio lygio pasiekimas ir yra šeimos santykių, kurie prasideda nuo romantinio įsimylėjimo, evoliucijos tikslas. Šeimyniniai santykiai nuolat yra išbandomi, o tai galima palyginti su aukso valymu nuo įvairių priemaišų, kuomet šis taurusis metalas daug kartų kaitinamas iki išsilydimo, kol išvalomos visos priemaišos.

„Visos laimingos šeimos yra vienodai laimingos, o visos nelaimingos – nelaimingos skirtingai“ – Rašė L.N. Tolstojus, o šios laimės paslaptis paprasta: laimingoje šeimoje kiekvienas iš sutuoktinių stengiasi atiduoti daugiau, nei pats gauna. Tikroji šeimyninė laimė prasideda tada, kai nesavanaudiškai rūpinamasi vienas kitu.

Verta paminėti, jog dvasiškai išsivystę žmonės savo šeimyninius santykius pradeda aukštesniame lygmenyje – tarnaudami ir nieko nesitikėdami, tokiu būdu išvengdami visų nusivylimų ir nuoskaudų. Čia slypi didelio skyrybų Vakaruose (90 – 96%) ir mažo Rytuose (1,5 – 3%) skaičiaus priežastys: Vakarų kultūra – materialistiška vartojimo kultūra, kurioje visi atskirti siekiu būti nepriklausomomis, save tenkinančiomis individualybėmis. Rytų kultūra – tarnystės kultūra, kurioje kiekvienas rūpinasi aplinkiniais nesitikėdamas atlygio. Materialistiška kultūra moko žmones puikybės ir nepriklausomybės; dvasinė kultūra moko harmoningos priklausomybės vienas nuo kito tam, kad išmoktume veikti taip, kaip sveika kūno dalis veikia harmonijoje su kitais kūno dalimis ir su visu organizmu.

Šeima yra sukurta tam, kad tobulintume save, savo charakterį, čia mums gali stipriai pagelbėti įkvepiančio, pozityvaus bendravimo įgūdžiai, kurie padeda atskleisti geriausius mūsų ir mus supančių žmonių savybes. Liūdniausia yra tai, jog daugelis iš mūsų patys programuoja neigiamą artimųjų elgesį. Viskas šiame pasaulyje turi asmens prigimtį. Todėl savo energiją (dėmesį, žodžius, veiksmus ir t.t.) reikia skirti tik teigiamoms, jus džiuginančioms jūsų gyvenimo draugo charakterio savybėms stiprinti. Šiaurės Amerikos indėnai tai lygina su dvejais žmoguje gyvenančiais šunimis: blogu ir geru – iš kurių laimi tą, kurią geriau šeria. Kaltindami, jus tik sustiprinate kito žmogaus neigiamus charakterio bruožus, o išgirdę pagyrimą, žmonės stengiasi elgtis taip, kad vėl sulauktų pagyrų. Be to, girdami ar kritikuodami, mes „šeriame“ ir pačiuose mumyse esančius atitinkamus „šunis“. Pagal nematomų ryšių dėsnius, visi kritikuojamo žmogaus negatyvūs bruožai ir jo blogas likimas persiduoda kritikuojančiam (todėl, jei kas jus nepelnytai kritikuoja, mintyse jam padėkokite ir jo pagailėkite: ką tik jam perėjo dalis jūsų blogos karmos). Kitaip, jei jūs giriate kito žmogaus savybes – jos puoselėjate savyje. Todėl išminčiai moko, jog išmintingas žmogus turi nuolatos kultivuoti „bitės“, o ne „musės“ sąmonės būseną: šie du vabzdžiai skrisdami virš tos pačios erdvės susigundo labai priešingais objektais. „Kiekviename iš mūsų yra ir gero, ir blogo. Išmintingas žmogus kitame žmoguje ieško gero, randa ir seka tai. O tai, kas bloga? To ieškoti nėra prasmės…“ – rašo Gičin Funakoši savo knygoje „Karate – do – mano gyvenimo būdas“.

Jei jus visomis jėgomis stengiatės savo artimam žmogui padėti atskleisti jo gerąsias charakterio savybes, jus pats nejučia dvasiškai tobulėjate, nes viskas šiame pasaulyje yra tarpusavyje susiję. Bet nereikia bijoti ir konfliktų, kurie, supraskime, yra neišvengiami. Tik reikia išmokti į juos žvelgti su tam tikru humoro jausmu: „įsimylėjėliai pykstasi – tik pramogauja“ (pažodinis rusų patarlės vertimas). Puikiu įpročiu galėtų tapti taisyklė, jog įpykus, dar prieš ištariant priekaišto žodžius, prisimintumėte bent tris gerus savo mylimojo charakterio bruožus: „Tau puikiai pavyksta tai; Aš labai vertinu tavo;… ir nesuprantu, kaip tu, nepaisant to, galėjai taip pasielgti?!“. Moterys privalo išlieti savo emocijas, priešingai jos susirgs, bet kiekvienas konfliktas privalo vystytis pagal taisykles, neperžengiant tam tikrų ribų. Svarbi taisyklė – niekuomet nesileisti į asmeniškumus. Galima sakyti: „tu pasielgei kvailai“, bet niekada nevadinkite kito žmogaus kvailiu. Kiekvienas konfliktas yra gėris mums, nes skatina mus atidžiau dirbti su savimi, tobulėti. Aš asmeniškai tai suvokiu kaip laiptus. Savęs tobulinimas tiesiog turi būti nuolatinis: vos tik sustoji, ar žengi žingsnį atgal, iškaro pasipila įvairios probleminės situacijos – lyg ir patenki į aklagatvį. Išėjimas galimas pakilus virš situacijos, tuomet pastebime, jog atsitrenkėme visai ne į sieną, o tik į sekantį laiptuką. Pakilsite ir jums atsivers nauji horizontai, iki šiol neregėtos perspektyvos. Išvengti daugelio problemų galima tik nuolat dirbant su savo savybėmis ir dvasiškai tobulėjant. Jei tik sustojame – mums tuojau suorganizuojamas „aklagatvis“, juk šis pasaulis yra sukurtas ne mėgavimuisi, o mokymuisi, ir Dievas, kaip geras tėvas, suteikia ir malonumų mokymosi procese. Visos pasaulio religijos šeimos institutui skiria ypatingą dėmesį ir tai yra daroma ne be reikalo, nes šeima – iš tiesų INSTITUTAS – tam tikra Aukštoji dvasinio gyvenimo mokykla, interaktyvus savo charakterio tobulinimo poligonas. Taip jau organizuota iš aukščiau, kad vyrą ir moterį traukia vienas prie kito ir jie nori patirti laimę kartų, bet tai yra įmanoma tik tuomet, jei jie taps visiškai nesavanaudiškais. Būtent dėl šios priežasties palaidi seksualiniai santykiai musų nieko nemoko: priėjus prie eilinės „pasibjaurėjimo“ pakopos, t.p. susiduriant su savo charakterio tobulinimosi būtinybe, žmogus vėl ir vėl pabėga nuo pamokų… Bet galiausiai pralaimi tik jis pats.

Viskas, sukurta Dievo, turi savo paskirtį. Ir šita paskirtis yra šio kūrinio esme, prigimtis ir neatskiriama savybė. Pavyzdžiui, neatskiriama cukraus savybė ir jo esmė – būti saldžiam, druskos esmė – būti sūriai, vandens prigimtis – būti lakiam ir drėgnam. Vienintelė sielos paskirtis, išskiriamoji savybė ir prigimtis – mylėti ir būti mylimai. Ir tik veikimas dermėje su savo prigimtimi daro žmogaus gyvenimą laimingą ir tikslingą. Žmogus gali savo meilę nukreipti į negyvą materiją, arba atvirkščiai, reikalauti iš aplinkinių meilės sau, kai tuo tarpu pats kitiems jos neduodant. Bet tikrą laimę siela išgyvena tada, kuomet dalinasi tikra ir nesavanaudiška meile su Dievu bei kitais gyvais sutvėrimais – jo neatsėjamomis dalelėmis. Mylėti – reiškia kitiems linkėti laimės ir daryti viską, kad tik jie būtų laimingi. Kuo jausmai nesavanaudiškesni, tuo daugiau laimės jie atneša. Labiausiai laimingos šiame pasaulyje yra motinos, nes jų meilė yra pati tyriausia ir nesavanaudiškiausia.

Kuo gi skiriasi įsimylėjimas nuo brandžios, išaukštintos meilės? Įsimylėjimo būseną galima charakterizuoti fraze: „ noriu, kad jis (arba ji) priklausytų man, tuomet aš tapsiu laiminga“. Bet meilė – tai nesavanaudiškas noras padaryti kitą žmogų laimingu. Žmonės susieina, nes jiems reikia vienam kito, bet pragyventi ilgą ir laimingą gyvenimą jie galės tik praėję kelią nuo „aš tavęs noriu“ iki „aš noriu tave padaryti laimingu“.

Šaltinis: blagoda.com
Vertimas: VKC „Šantipūras“© (ačiū Laimai už pagalbą)
Publikuojant kitur būtina aktyvi nuoroda į vedic.lt
Iliustracija: Sarah Pflug / Burst

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]
Dalintis:

You may also like...

1 Response

  1. Elena parašė:

    Niekad nesu skaičiusi kažko geresnio apie meilę. Meilės mokinė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.