Mentalizacija – perversmas psichoterapijoje?
Turbūt daugelis iš mūsų nusiminimo, nevilties ar baimės akimirką esame klausę : „Kodėl, kodėl man taip?” Jei tos akimirkos kartojasi ir tampa nuolatine (ar dažna) būsena, ieškome pagalbos. Psichoterapija vieniems padeda, kitiems – ne. Ar tie „kiti” – beviltiški? O gal, mes, psichoterapeutai, nesugebame padėti?
Prieš penketą metų pradėjau dirbti Anglijoje – vadovavau valgymo Sutrikimų tarnybai Kento grafystėje. Pradžioje ištiko „kultūrinis šokas” – pacientai tokie sunkūs, kad būdama Lietuvoje net negalėjau įsivaizduoti: visiškai nusibadavę, valgantys ir vemiantys dieną naktį, pjaustantys, deginantys kūną, smaugiantys ir dusinantys save.
Tai – ypač jautrūs žmonės. Tai – žmonės, kuriems skauda nuo visko: žvilgsnio, žodžio, užuominos ar tylos. Tai, ką daugelis mūsų vadintų lengvu gyvenimo prisilietimu, jie jaučia kaip smūgį, susidorojimą. Bando išlikti. Bando ištverti. Bando, žalodami kūną, išreikšti tai, ką jaučia sieloje. Simptomas – problema ir sprendimas tuo pačiu metu.
Dar besimokydama psichoterapijos Lietuvoje, išklausiau kursą apie mentalizaciją. Atrodė patraukli teorija, bet supratimą tokį ir teturėjau – teorinį, nes kolegų, baigusių mentalizacijos kursus ir praktikuojančių mentalizaciją, Lietuvoje nebuvo. Šis gydymo metodas (ir visa jį grindžianti teorija) buvo aprašyti ir pradėti taikyti itin sunkių pacientų (taip vad. Ribinio tipo asmenybės sutrikimų) gydymui Jungtinėje Karalystėje ir JAV maždaug prieš 20 metų. Nuo to laiko atlikta (ir vis dar atliekama) daug tyrimų, gydyta daug žmonių ir įrodyta neabejotina metodo nauda, ne vien asmenybės sutrikimų, bet ir depresijų, nerimo gydyme. Šis metodas tiriamas ir taikomas valgymo, psichosomatinių sutrikimų, priklausomybių, netgi šizofrenijos suvokimui ir gydymui. Mentalizacijos teorija žvelgdama į žmogų holistiškai, siekia paaiškinti įvairius sutrikimus ir todėl tikimasi, kad mentalizacija pagrįstas gydymas (MPG) pagerins daugelio žmonių funkcionavimą.
Kas tai – mentalizacija?
Apibrėžimų pateikiama daug, bet esmė paprasta. Tai gebėjimas matyti (suprasti ir jausti) save ir kitus ne tik savo, bet ir tų kitų žmonių akimis, tuo pačiu suvokiant (tiek protu tiek jausmais) kas vyksta tarp manęs ir kito(ų). Tai gebėjimas ištverti save ir kitą, suvokiant, jog mūsų poelgiai yra mūsų įsitikinimų, jausmų, minčių ir troškimų rezultatas, todėl kiekvieno žmogaus „tiesa” yra gerbtina. Mentalizavimas padeda rasti kompromisą, bendraujant tiek su kitais, tiek su pačiu savimi ir dėl to pradedame jaustis pakankamai gerai.
Kartais mentalizuojame protu (intelektualiai). Pavyzdžiui, galvojame apie kitus: „Kodėl ji šiandien tokia pikta, gal dėl to, jog neatsakiau į jos žinutę?”, arba stengiamės suprasti patys save: „Kas dedasi su manim – aš vėl surijau torto gabalą, nors tvirtai nusprendžiau laikytis dietos?!” Bendraudami dažniausiai kalbame apie save ir kitus, bandydami suprasti ką mes (jie) darome (-o) ir kodėl elgiamės (elgiasi) vienaip ar kitaip. Tačiau sąmoningas mentalizavimas – tik aisbergo viršūnė. Bendraudami didžiausia dalimi mentalizuojame intuityviai, taip kaip kalbame gimtąja kalba. Pavyzdžiui, dažnai reaguojame į kito žmogaus emocijas visai negalvodami – draugui pasakojant apie jo nelaimes, mes susirūpinusiu veidu, užjaučiamai linkčiojame. Arba pokalbio metu negalvodami darome pauzes, kalbame pasikeisdami, tiesiog intuityviai atsižvelgdami į pašnekovo sakomus dalykus.
Mentalizavimas yra itin reikšmingas mūsų gerai savijautai. Mentalizuojant tiek intuityviai, tiek intelektualiai yra kuriamas savęs suvokimas, savo tapatumo jausmas. Mentalizuodami (pasikartosiu – stengdamiesi suprasti ir jausti save ir kitus) jaučiamės savo pasirinkimų ir elgesio šeimininkais, priimame save tokiais kokiais esame ir kuriame priimtinus santykius su kitais. Nebelieka vietos savigraužai ar kitų kaltinimui, išnyksta varginantys simptomai.
Mentalizuoti, kaip ir kalbėti, išmokstama labai anksti. Visi žinome, jog kalba vystosi geriau, jei vaikas kalbinamas, jo klausomasi, jam atsakoma, pasakojama. Taip ir gebėjimas mentalizuoti ugdomas, jei vaiką supantys asmenys stengiasi suvokti , priimti ir „gražiai apsieiti” su vaiko psichologine realybe (fantazijomis, jausmais, poreikiais ir t. t.), o ne primesti jam savąją. Mes išmokstame geriau mentalizuoti, jei aplinka, kurioje augame, yra saugi ir supratinga. Ką tik gimęs kūdikis negali įvardinti savo pojūčių, norų, poreikių ir tai už jį daro pakankamai gera mama (ar kitas asmuo, kuris rūpinasi vaiku. Patogumo dėlei toliau sakysiu „mama”). Taip pamažu formuojasi žmogaus savastis – pojūtis, kas aš esu ir koks aš esu (ir tą pojūtį lydintys jausmai ir mintys). Dar viena svarbi šio proceso išdava – tokiu būdu vaikas mokosi sukaupti dėmesį ir reguliuoti jausmus.
Kas, jei…
Dabar pagalvokime, kas gali nutikti, jei mama dėl vienų ar kitų priežasčių negali „gerai skaityti” kūdikio, vėliau – vaiko būsenų, pvz., ji nuolat pavargusi, nes turi daug dirbti, serga fizine liga, yra nerimastinga, depresiška, turi problemų su partneriu arba į jos pačios būsenas niekada nebuvo atsižvelgta. Jokiu būdu nereikėtų galvoti, jog čia kaltinama mama, tik noriu priminti, koks painus ir sudėtingas gali būti gyvenimas. Užuot supratusi, įvardinusi ir sušvelninusi vaiko būseną, mama tokiu atveju gali būti paskendusi savyje (neatspindėti vaiko būsenų) arba dar blogiau – priskirti vaikui tai, ką jaučia pati. Pavyzdžiui, vaikui neramu, norisi artumo, bet jis dar negali įvardyti, todėl verkia arba „ožiuojasi”, o mama jį apšaukia, pavadina blogu, „…nori, kad aš galą gaučiau?!” ir pan. Jei tokie nesusipratimai nuolatiniai, vaikui nesiformuoja aiškus jausmas „kas aš esu, koks aš esu”, toks vaikas (o vėliau ir suaugęs) neišmoksta gerai reguliuoti savo jausmų ir bet kokiose emocionaliai intensyvesnėse situacijose pasimeta, gali klaidingai interpretuoti kitų veiksmus ar žodžius ir dėl to būti nelaimingas, nepasitikintis savimi. Kai kurie, negalėdami natūraliai susitvarkyti su jausmais, kylančiais tiek bendraujant, tiek santykyje su pačiu savimi, griebiasi išorinių reguliavimo priemonių – alkoholio, narkotikų, maisto. Psichika gali rinktis ir dar vieną emocijų reguliavimo būdą – fizinius simptomus. Tik gimę mes pirmiausia viską reiškiame ir suvokiame kūnu, tad jei sudėtingesni būdai (per jausmus) nebuvo išugdyti, emocijos ir poreikiai gali būti reguliuojami fiziniais simptomais (elementarus pavyzdys – nesusivokėm ar neleidom sau, gal negalėjom (racionalus paaiškinimas) pailsėti – skauda galvą, sudėtingesnis pavyzdys – opaligė ar anoreksija – „Sumažinsiu kūną=būsiu laiminga” ir t. t).
Manoma, jog visos psichoterapijos rūšys netiesiogiai ugdo, gerina gebėjimą mentalizuoti (rezultatas – geriau jaustis). Svarbu, jog psichoterapeutas būtų pakankamai jautrus ir atidus žmogus. Tačiau kartais tam reikia didelių laiko sąnaudų, kartais „pamirštama” jog atėjęs į psichoterapiją žmogus kenčia čia ir dabar, kartais nusprendžiama, jog jis (ji) „nenori keistis”, „nesupranta” ir t. t. Rezultatas tas pats – žmogui (ilgai arba niekuomet) nepalengvėja.
Mentalizacija pagrįstas gydymas (MPG) remiasi ankstyvuoju mamos ir vaiko santykiu. MPG psichoterapeuto laikysena labai skiriasi nuo įprastinių psichoterapijų. MPG psichoterapeutas suvokia savo ribotumą ir atvirai apie tai kalba: kito žmogaus mintys ir jausmai nėra permatomi, jis gali bandyti tik spėti, kas vyksta paciento viduje ar tarp jų abiejų, todėl jiems abiems būtina tikslintis, siekiant išvengti nesusipratimų. Šiame subtiliame dviejų žmonių bendravimo procese nesusipratimai yra neišvengiami (kaip ir bet kur gyvenime), tačiau jų nereikia bijoti, tik stengtis išsiaiškinti. Psichoterapeutas dirbdamas neišvengiamai daro klaidų, vėlgi – svarbu jas įvardyti ir prisiimti atsakomybę. MPG psichoterapeutas nežino iš anksto, kas pacientui geriau ar blogiau, jis atviras ir domisi viskuo, kas vyksta su pacientu čia ir dabar – tiek sesijoje, tiek praėjusią savaitę ir t. t. Praeitis svarbi tiek, kiek ji gali informuoti apie tikėtinus veiksmus, poelgius ar reakcijas dabartiniame gyvenime ar terapijoje. Dar terapijos pradžioje aptariamos pagrindinės žmogaus problemos, su kuriomis jis norėtų dirbti, galimi būsimi sunkumai, kilsiančios reakcijos, todėl psichoterapeutas paaiškina technikas, kurias jis naudos, kodėl mano jas būsiančias naudingomis ir skatina pacientą naudoti tas pačias technikas sesijos metu. MPG – tai pagarbus dviejų žmonių bendradarbiavimas, kurio dėka sukuriama saugi erdvė ugdyti, gerinti mentalizaciją ir tai savo ruožtu stiprina savivertę, sumažina arba panaikina simptomus, pagerina tarpusavio santykius.
Norėčiau grįžti prie straipsnio pavadinimo. Kodėl perversmas? Mano galva, tai vienintelė terapija, kurioje žmogus nėra „gydomas”, t. y. jam neprimetamas kito žmogaus (psichoterapeuto) žinojimas, kas yra „geriau”, kas yra „tikra”, „teisinga” , kokie jausmai „po tuo glūdi” ir t. t. Tokiu būdu nebekartojamas žmogų supančios (ir supusios) aplinkos elgesys, kai kažkas „žino(-ojo)” geriau ir kelia (kėlė) sumaištį žmogaus sieloje. (Tos sumaišties rezultatas – simptomai, tiek fiziniai, tiek emociniai ir mentalizacijos teorija tai puikiai paaiškina, bet tai jau – atskira tema.) Čia pacientas ir psichoterapeutas kartu leidžiasi į kelionę, nežinodami, kas laukia jos pabaigoje , tačiau viliasi, jog kartu išgyventi sunkumai sustiprins ir užgrūdins, kad ir kas nutiktų.
Daiva Barzdaitienė | bernardinai.lt
Iliustracija: LadyGeekTV