Mūsų ateities planai skiriasi, bijau praradimo skausmo
Klausimas: Su draugu esame pora jau beveik 2,5 metų, mums abiems po 24 metus, mokslus baigėme prieš metus, abu dirbame. Kartu negyvename, nes abu esame tokios asmenybės, kurioms keturios kambario sienos yra per maža erdvė, todėl abiems reikia individualios erdvės ir labai džiaugiamės, kad galime jas turėti, pakankamai daug laiko praleidžiame kartu, bet vis dėlto, esame du individai su savo poreikiais, ir du intravertai, tik aš kiek labiau linkusi į uždarumą…
Su darbais abiems sunkiai sekasi, uždirbame nedaug, neturime nei savo būstų, nei savo mašinų, negalime sau leisti kelionių, o taip norėtųsi, kai esi jaunas, norisi statyti sau pagrindą po kojomis…
Jau studijų metus abu dirbome, studijas baigėme turėdami 1,5 metų patirtį pagal savo specialybę, po baigimo radome darbus, aš uždirbu minimumą, draugas šiek tiek daugiau. Vis ieškausi darbo, tačiau dabar situacija darosi gana sudėtinga, nes pasako taip: nori darbo – įsidarbink, pasiimk individualios veikos pažymą, įmonės slepia mokesčius, atlyginimą siūlo mokėti ,,juodais” pinigais… Žinoma, tai labai nuvilia, nes ieškau ir įsitvirtinti pagal savo specialybę, man ji įdomi ir jaučiu, kad galiu save joje realizuoti, tačiau tenka susidurti ir su užgauliais pasakymais: ,, kad nėra ko norėti didesnio atlyginimo, kai man 24 metai, juk neturiu 10-15 metų patirties savo srityje, tiek tam žmogui ir tereikia vienam per mėnesį, minimumo gana…”.
Egzistencijai užtenka, tačiau gyvenimui – ne. Paskutiniu metu vis dažniau išgirstu iš draugo tokias mintis, kad jis nori mesti darbą, išvykti į užsienį, užsidribti… Vis girdžiu jo tokius planus, tačiau supratau štai ką – juose nėra manęs …
Nors pati gyvenu iš minimumo, atskaičiavus mokesčius pragyvenimui lieka 180-190 €, negaliu sau leisti labai daug ko, tik elementarius dalykus, tokius kaip maistas, vaistai, keli drabužiai iš dėvėtų drabužių parduotuvės. Tačiau stengiuosi kibti į gyvenimą, stotis ant kojų, save realizuoti, žinau, kad Lietuvoje tikrai sunku, tačiau užsienio nematau kaip aukso kasyklos ir vienintelės išeities, nesiveju pinigų nes nematau tame prasmės.
Norėčiau pakeliauti, padirbėti, pastudijuoti, susipažinti su žmonėmis ir kitomis kultūromis, tačiau mano tikslas ne pinigai… Abu esame iš tokių žmonių kurie negalvojame apie šeima ar vaikus, abu jaučiame, kad to dar nenorime, nėra tam natūralaus poreikio, o ir gyvenimo sąlygos visiškai nestabilios, nieko neturime po savo kojomis. Esu kiek labiau karjeristė, man gyvenimo prasmė – savęs realizavime, kol kas savęs šeimoje aš visiškai neįsivaizduoju.
Daug kas nepalaiko tokio požiūrio, nes daug kas supranta, kad turėti antrąją pusę, tai būtinai reiškia intenciją kurti šeimą ir t.t. Tačiau mano intencija ne tokia. Aš noriu gyvenimo partnerio, noriu jausti, kad turiu gyvenimo kelyje bendražygį ir bendramintį, tuo pačiu suprantu, kad esame du skirtingi individai, jokia vedybinė sąjunga mūsų nepadarys viena asmenybe, abu galime eiti šalia savo keliais, tačiau pilnavertiškai jausimės tik patenkinę savirealizacijos poreikius, o mes abu ją matome savo veiklose, o kiti šeimose, ir to aš nesmerkiu, kiekvienas turi savo pasirinkimą, todėl netrokštu žiedo ant rankos ir baltos suknelės, apie tai su juo kalbėjomės, mūsų požiūriai sutapo. Tačiau noriu jausti stabilumą santykiuose, kad žmogus, su kuriuo sieju savo gyvenimą 2,5 metų, turi bendrų ateities planų, tačiau, kaip supratau, iš paskutinių jo kalbų, kad tiesiog tuose planuose manęs nėra.
Esame kalbėję, kad yra tokių kelionių kurias reikia eiti vieniems, kad būtume arčiau savo pažinimo kelio, niekas kitas jo už pati žmogų nenueis, jis kaip ir įvardiją šią kelionę būtent taip, tačiau nujaučiu, kad tai būtų ir mūsų santykių pabaigą…
Esu užsiminusi, kad norėčiau pakeliauti po Rytų šalis, pagyventi ten, o jis pasakė, kad atvyktų manęs aplankyti, tačiau ne tokio atsakymo aš tikėjausi ir tai labai skaudina. Santykiuose būta visko, tačiau ir abipusis noras santykiuose tobulėti, tačiau paskutiniu metu man iškyla vis daugiau klausimų, o kas toliau ? Nes jei iškelčiau šį klausimą, gali būti, kad tai būtų pabaigos pradžia, nes galbūt jis pajustų spaudimą, tačiau tuo pačiu būti su žmogumi, kuris savo ateities planuose neranda man vietos, neverta taip pat…
Jis labai mylimas ir brangus man žmogus, aš taip pat jaučiu jo meilę ir rūpesti, pastangas dėl santykių nelengvais momentais. Tai antroji mano draugystė, pirmoji tetruko 6 mėnesius, tai priminė gerą pamoką, tačiau ne santykius, labai skaudžiai išgyvenau išsiskyrimą, nes praėjus 3,5 metų suprantu, kad žaizda dar ne visai užgijusi, nes tai buvo pirma meilė ir pirmas jos praradimo skausmas, todėl tai labai giliai įsirėžė į mano asmenybę. Po tokių skaudžių praradimų, kartu su tuo žmogumi kuris išeina, kartu išeina ir dalis mano ramybės. Tiesa, santykius nutraukiau pati, nes nesijaučiau mylima, buvau nelaiminga, skaudu buvo ir tai, kad supratau, kad ir tuometinė mano antroji pusė nerodė jokių pastangų, todėl tiesiog nemačiau prasmės likti tokiuose santykiuose, todėl pasitraukiau…
Tai buvo labai skaudu, o dabar svarstau, ar tik neteks vėl išgyventi to skausmo ir dar stipresnio praradimo, nes skauda jau dabar, kai suprantu, kad artimiausiuose jo planuose manęs nėra… Kaip yra sakoma, jei myli – paleisk… Galbūt dėl to ir bijau paleisti, nes bijau vėl to paties praradimo skausmo, ir nežinau, kaip būtų geriausia pasielgti šiuo atveju. Šis klausimai ir abejonės,manęs vis nepaleidžia ir kelią labai didelį liūdesį ir sielvartą mano viduje, praverktos naktys vis dažniau mane lanko, kartu iškeldamos visą sielvartą į paviršių ir kartu klausimus, o kas toliau? Aš planavau kartu keliauti, kartu patirti gyvenimą, tačiau dabar jau viskuo abejoju, o apie tokius dalykus man kalbėti yra be proto skaudu ir sunku, nes skaudus jau vien pats suvokimas, kad mūsų ateities planai skiriasi, o ką bekalbėti, jei reikėtų išgyventi praradimą dar vieno labai mylimo ir artimo žmogaus…
Aušrinė( vardas pakeistas)
Atsako psichologė Romualda Rimašiūtė. Komentaras:
Sveika, Aušrine,
Ačiū už tavo laišką. Skaitydama galvojau apie tavo gyvenimo situaciją, emocijas, mintis, tavo norus, tikslus ir neišsipildančius lūkesčius. Todėl į tavo laišką pakomentuosiu, kaip man sekėsi jį skaityti ir kokios įžvalgos kilo.
Norėčiau turėti laiko, kad užduočiau tau klausimus, nes skaitant laišką man jų kilo tikrai daug. Matau, kad ir tau pačiai jų nuolat kyla, daug galvoji apie savo gyvenimo situaciją, svarstai, nori priimti tinkamą sprendimą. Tai gerai, tik kaip žinia, ne visuomet gaunasi taip, kaip mes norime. Savo laišku-atsakymu greičiausiai nepateiksiu aiškaus atsakymo, kaip tau elgtis, duosiu daugiau grįžtamąjį ryšį bei rekomendacijas.
Pirmiausia, skaitant tavo laišką supratau, kad tau labai svarbi asmeninė erdvė. Aprašai save kaip intravertę, kuriai „reikia individualios erdvės“. Taip pat pasakoji apie tai, kokia svarbi tau yra savirealizacija ir kaip liūdi dėl to, kad uždirbti nepakankamai, kad save realizuotum per platesnę patirtį, kurią matai kelionėse. Džiaugiuosi, kad tau patinka specialybė, džiaugiuosi, kad sėkmingai pabaigei mokslus, džiaugiuosi, kad dirbti srityje, kurioje gali save realizuoti. Ir su laiku kiekvienas žmogus išmoksta uždirbti pinigus, ir pasiseka rasti darbdavį, kuris vertina arba darbą, kuriame gali kilti „karjeros laiptais“.
Vieniems tai ateina greičiau, kitiems – lėčiau. Tik svarbu jausti, kad esi savo vietoje. Tai ir kuria gyvenimo kokybę. Jeigu jauti, kad nežinai, kaip tinkamai apie save papasakot darbdaviams, kaip paruošti tinkamai CVar motyvacinį laišką, žinok, kad visuomet gali kreiptis pagalbos į Darbo biržos specialistus, karjeros konsultantus, taip pat psichologus poliklinikose, kurie konsultuoja įsidarbinimo klausimais. Nedvejok, kartais atsakymai ir patarimai slypi smulkmenose, tai kodėl nepasinaudojus nemokama pagalba?
Taip pat tau svarbūs santykiai, nori „jausti stabilumą“ juose su tinkamu partneriu. Ir tame kyla pagrindinės nuoskaudos dabartinėje gyvenimo situacijoje. Skaitant matau, kad turi daug klausimų, kuriuos nedrįsti Jam užduoti. O rekomenduočiau, ypatingai tą atvejį kai tiesiai šviesiai paklaustum to, kas tave neramina. Matau, kad pirmiausia nori realizuoti save kaip specialistę. Gerai, tai tavo pasirinkimas. Tačiau kartu nori ir kurti santykį su dabartiniu vaikinu. Tai ir paklausk jo, ar jis norėtų to paties? Kaip jis mato jūsų santykius? Ko jis norėtų iš tavęs kaip partnerės? Kokie jo ateities lūkesčiai? Ir žinoma, tai būtų puiki proga tau pasakyti apie save. Nes skaitydama tavo laišką jaučiu daug neišsipildančių lūkesčių: tiek sau, tiek jam, tiek jūsų santykiui. Manau, kad tokiu atveju verta ir reikalinga kalbėtis atvirai ir be užuolankų. Tai, kad į tam tikrus tavo pasakymus jis atsako ne taip, kaip tu mintyse norėtum, kad jis atsakytų dar nerodo, kad tu jam nerūpi. Tikrai. Reikia paklausti ir įsitikinti. Tu planuoji daug dalykų, tačiau ar tavo vaikinas žino tavo planus? Nes jeigu jie lieka galvoje, jis jų tikrai nežino.
Aušrine, noriu palinkėti tau drąsos prabilti atvirai. Nuoširdus pokalbis – pats geriausias vaistas nuo visų abejonių, dvejonių. Tada ir miegas geresnis, ir nuotaika geresne, iš šiaip optimistiškiau žiūrima į ateitį. Taigi linkiu tau pačios geriausios kloties ir skatinu klausti drąsiai, akis į akį. O jeigu kils poreikis pasikalbėti daugiau šia tema, aptarti su nešališku žmogumi, tai kreipkis pas psichologą pokalbiui.
Drąsos ir pasitikėjimo savimi.
Mano močiutė sakydavo: kas tavo, tas niekada nepabėgs, o kas ne tavo – jokiomis grandinėmis nepririši…
Psichologė Romualda Rimašiūtė | el. p.: romualda.rimasiute@gmail.com