Savo naujoje knygoje “Idiotiškos smegenys” Dinas Barnetas aiškina, kodėl mūsų smegenys evoliucionavo, kad mums trukdytų, rašoma portale Smithsonianmag.com.
Supraskite jį teisingai: Dinui Barnetui (Dean Burnett) patinka žmogaus smegenys ne mažiau, nei kitiems neurobiologams. Tačiau jis atvirai prisipažįsta, kad jose „daug šiukšlių“. Savo naujoje knygoje „Idiotiškos smegenys“ (Idiot Brain) Barnetas stengiasi šiek tiek pažeminti mūsų patį brangiausią organą.
Labiausiai Barnetą stebina smegenų tendencija pakišti mums koją, kuomet jos stengiasi paprasčiausiai padėti. Savo knygoje jis tyrinėja daugybę tokių keistų ypatybių: kaip mes redaguojame savo atmintį, kad atrodytume geresni; kaip pyktis mums įteigia, jog mes galime duoti į kailį du kartus už mus stambesniam žmogėnui; kas sukelia mums jausmą, tartum kristume ir dėl to užmigdami mes staigiai pabundame. (Galbūt tai kažkaip siejasi su tuo, kad mūsų protėviai miegodavo medžiuose).
Mes susitikome su Barnetu, kuris be viso to dar turintį savo blogą žurnale Guardian bei yra estrados komikas, kad užduotume jam kai kuriuos kasdien mus kamuojančius klausimus bei pakalbėtume apie netikėjimą mokslu.
Libė Kouplend: Kodėl mus užsupa skrendant lėktuvu ar važiuojant mašina?
Dinas Barnetas: Panašu, jog mes neevoliucionavome tam, kad keliautume transportu ir evoliucijos prasme mašinos bei lėktuvai mums yra visiškai naujas dalykas. Pagrindinė užsupimo teorija yra ta, jog iš esmės tai – pojūčių, kurie perduodami į smegenų požievį ir ten sujungiami, konfliktas. Kūnas ir raumenys sako mums, jog mes nejudame. Lygsvaros ausyse pojūtis pastebi judesį. Akys sako, jog mus supanti aplinka nejuda. Smegenys gauna prieštaringus signalus iš pagrindinių jutimo organų, o iš evoliucijos pusės tai gali sukelti tik vienas dalykas – neurotoksinas. Smegenys mano, jog jas apnuodijo. O kas mums nutinka, kai apsinuodijame? Mus pykina.
– Kodėl taip sunku įsiminti žmogaus, su kuriuo ką tik susipažinome, vardą net tuomet, kai jį atpažįstame iš veido?
– Problema tame, jog kuomet su kuo nors susipažįstame, žmogus ne tik pasisako savo vardą. Jis pasakoja, kas jis yra, kaip čia pakliuvo. Atsiranda daug informacijos, kurią reikia suprasti iš karto, o mes neturime tam jokių galimybių. Reikia kartoti: „Tomas, Tomas, Tomas, Tomas“ – ir tik tada vardas įsirašys į mūsų ilgalaikę atmintį. Tačiau jei imsime tai kartoti, Tomas apskritai liausis su mumis bendravęs, todėl tokiu būdu įsiminti jo vardą nėra jokios prasmės.
Smegenyse yra speciali dalis, skirta veidams įsiminti. Be to, smegenys yra labai vizualios. Tai dominuojantis jausmas. Tai, ką mes matome, turi daugiau šansų išlikti smegenyse. O kad įsimintų vardą, sąmoningai smegenų daliai reikia gerokai daugiau pastangų.
– Savo knygoje jūs rašote apie tokį reiškinį, kaip „savimi pasitikintys klounai ir abejojantys intelektualai“. Jūs tai grindžiate tyrinėjimais, rodančiais, jog bent jau vakarietiškose visuomenėse mažiau inteligentiški ir protingi žmonės labiau pasitiki savo gabumais, nei daugiau protingi ir inteligentiški. Kodėl taip yra?
– Teorija teigia, kad protingesnis žmogus geriau supranta, ko jis nežino ir ką turėtų žinoti. Smegenys gali atlikti savęs įvertinimą, tačiau tam reikalingas intelektas. Jei esate ypatingas nemokša, jums sunku suprasti, kiek jūs protingas lyginant su kitais. Todėl kalbėdamas esate ypač pasitikintis savimi, kadangi nė nenutuokiate, jog galite klysti.
– Tai vadinamas Daningo-Kriugerio efektu. Galite papasakoti, kaip buvo iškelta ši hipotezė?
– Du mokslininkai, kurių vardu pavadintas šis reiškinys, nusprendė jį ištirti, kai Amerikos laikraštyje perskaitė apie nusikaltėlį, kuris norėjo apiplėšti banką niekaip neužsimaskavęs. Pasirodo, jis veidą išsitepdavo citrinų sultimis – kažkur perskaitė, jog iš šių sulčių daromas nematomas rašalas. Jis pamanė, jog išsitepęs citrinų sultimis veidą, jis taps nepastebimas per apsaugos vaizdo kameras. Toks pasitikėjimas savo išvadomis lėmė, kad šis žmogus vidury baltos dienos nuėjo ir padarė nusikaltimą tiesiai prieš vaizdo kameras. Tai mokslininkus nuvedė į gana įdomią mokslo sritį.
– Tyrimai rodo, jog protingesni žmonės naudoja mažiau proto energijos. Kodėl?
– Mokslininkai tomografų pagalba atlikdavo žmonių intelektinio išsivystymo testus. Tai buvo užduotys ir galvosūkiai. Paaiškėjo, kad žmonės, sprendžiantys užduotis greičiau ir rezultatyviau, demonstruoja mažesnį aktyvumą smegenų dalyje, atsakingoje už galvojimą. Akivaizdu. Jog čia slypi kažkokia mįslė. Jei tai – smegenų dalis, atsakanti už mąstymą, tai kodėl protingesni žmonės ja nesinaudoja? Šiuo metu pagrindinė teorija teigia, jog ši dalis dalis protingo žmogaus smegenyse yra efektyvesnė. Jai nereikia dirbti taip pat įtemptai, kaip žmonėms su mažiau išvystytu intelektu, todėl kad jose daugiau jungčių, daugiau integracijos.
– Išeina, jog protingesnio žmogaus smegenys labiau susijungusios?
– Na, taip šiuo metu mano daugelis įvairių sričių mokslininkų – kad intelektas nėra didelės apimties smegenų rezultatas. Viską lemia junginių kiekis.
– Jūs rašote, jog acetaminofenas, aktyvus ingredientas skausmą malšinančių preparatų, tokių kaip tailenolis,, gali būti efektyvus net ir dvasinių kančių atveju – pavyzdžiui, po skyrybų. Kodėl?
– Taip, iš pažiūros tai yra keista. Kai žmonės kalba, jog jiems skauda širdį, jie kalba vaizdžiai. Tačiau jei kalbėtume apie smegenis, tai jos naudoja tą pačią sritį ir diskomforto jausmui, ir nemalonumams po išsiskyrimo apdoroti, kaip ir fizinio skausmo atveju. O vaistai, tokie kaip acetamonofenas veikia būtent tą smegenų dalį, todėl techniškai veikia vienodai ir fizinį ir emocinį skausmą.
– Kodėl jums taip patinka mintis, jog smegenys pakiša mums koją?
– Žinote, tai yra kažkoks pasąmoningas protestas į mūsų požiūrį į smegenis – pagarbų ir netgi baimingą požiūrį. Tai nuostabu, tai fantastiška. Tačiau čia slypi kažkokia mįslė, žmonės nenori galvoti apie tai, jog mūsų smegenys turi trūkumų arba kad jos kažkaip nėra tobulos. Tačiau tai tiesa. Kai jums kyla keista reakcija, keistas noras padaryti kažką arba nelogiškas atsakymas, tai nereiškia, jog jūs – idiotas. Tai nereiškia, jog jūs turite kažkokį trūkumą. Paprasčiausiai taip veikia smegenys. Ir nereikia dėl to pergyventi.
Parengė Darius Dimbelis | infa.lt
Foto: Jesse Orrico