Niekaip negaliu pamiršti jo padarytos skriaudos

0 (0)

Klausimas: Laba diena, jau pusantrų metų draugauju su vaikinu, esame susižadėję, myliu jį ir manau, kad esu mylima. Jis stengiasi dėl manęs, dėl mūsų, stengiasi nekartoti klaidų, tačiau bėda ta, kad niekaip negaliu pamiršti jo padarytos skriaudos ir dėl to pykstamės, verkiam, bandom taisyt klaidas, bet vis tiek negaliu jam visiškai atsiduoti ir jaustis rami.

Buvau pratusi prie dėmesio, flirto, labai pasitikėjau savimi, jaučiausi visapusiškai graži asmenybė, graži ir įdomi moteris. Laisva ir laiminga. Mums pradėjus draugauti vaikinas ėmė lyginti mane su geriausia MANO drauge bei kitomis moterimis, daug laiko skirdavo savo draugams ir tiesiog pašaliniams žmonėms. Mūsų bendruose namuose (net miegamajame) buvo jo draugės (ne romantinės) dovanotų daiktų, apie ją, beje, vaikinas nuolat kalbėdavo kupinas susižavėjimo. O mane tuo metu vis bandydavo pakeisti, kaip nors patobulinti, o savo senai simpatijai žarstė komplimentus.

Atrodo, kad jau tada prasidėjo mano gyvenimas šešėlių karalystėje, kur nuolat būdavo kažkas man nepažįstamas, kažkas tik jo vieno, kažkas iš jo atskiro pasaulio, jis niekada nesididžiavo manimi prieš kitus žmones, dar ir dabar nepažįstu daugumos jo draugų. Visi šešėliai ir manęs nepriėmimas galiausiai atsisuko prieš mus abu – pratrūkau, ilgai bandžiau su juo skirtis, tačiau niekad taip ir neišsiskyrėm.

Nesuprantu – nepaisant visų skriaudų, myliu šitą žmogų, tačiau vis vien negaliu pamiršti praeities, jaučiuosi negraži, neverta tiek dėmesio, nes viską reikėjo tarsi išsikovoti. Bijau būti prie kitų moterų jo akivaizdoje, bijau net filmų ar žurnalų, nes vaidenas, jog esu nepalyginamai prastesnė jo akyse. Kai esu viena, jaučiuosi gerai, sulaukiu dėmesio ir nebijau kitų moterų.

Jam irgi rūpi, jaučiasi kaltas ir išklauso mane, dabar elgiasi visiškai kitaip, sako, kad jo požiūris į mane pasikeitė, kad esu jam graži (nors anksčiau – tik simpatiška), įdomi ir nė už ką nenorėtų prarasti, tačiau aš vis tiek negaliu atsikratyti tos baimės, menkavertiškumo jausmo, kad esu nepakankamai gera ir graži jo akyse. Padėkite, prašau, nes jau visiškai nesuprantu, kur kreiptis ir kuo gydytis. Atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau klimpstu į šitą nepasitikėjimo savimi liūną, jis – į kaltės. O juk norime kartu praleisti visą gyvenimą.

Kotryna

Atsakymas: Sveika, Kotryna,

Iš laiško jaučiu, kad šiuo metu esate labai pasimetusi ir nusivylusi vis prastėjančia savijauta, nepaisant pasikeitusio vaikino elgesio. Kaip suprantu, kreipiatės pagalbos dėl patiriamo sunkumo vėl pasijausti ta savimi pasitikinčia moterimi, kuria jautėtės prieš šiuos santykius ir negebėjimo paleisti nuoskaudos, sukeltos nepriimtino mylimo vyro elgesio.

Pradėti norėčiau nuo to, kad jūsų apibūdinti savijautos pokyčiai atrodo labai dideli. Laiške pasakojat, kad prieš pradedant draugauti su vaikinu, jūs buvot laiminga, džiaugėtės ir pasitikėjot savimi. Tuomet tapus pora pajautėte vaikino atsiribojimą ir jūsų nepriėmimą, kurie ilgam paliko menkavertiškumo jausmus. Sakot, jog jaučiatės „nepalyginamai prastesnė jo akyse“ už kitas moteris ir neverta jo dėmesio, nes jį teko išsikovoti. Skamba, lyg jums iki šiol lieka neaiškumų, ar vaikinas komplimentus dabar sako nuoširdžiai.

Šis didelis savijautos pokytis į neigiamą pusę prasidėjus santykiams man kelia keletą apmąstymų. Minite, kad prieš santykius jautėtės laisva, o iš tolimesnio vaikino elgesio apibūdinimo susidarau vaizdą, kad pradėjus draugauti pasijautėte taip, lyg netekote laisvės būti savimi. Vaikino kalbas apie kitas merginas ir net jūsų geriausią draugę priėmėt kaip raginimus keistis, būti kitokia, ne savimi, labiau panašesne į jas ar jo buvusią simpatiją. Tuo pačiu jautėte dėmesio trūkumą ir „šešėlių karalystės“ metafora apibūdinate tą vaikino gyvenimo dalį, kurios negalėjote pažinti. Skaitau ir įsivaizduoju, kaip jums turėjo skaudėti ir kokia pasimetusi ar net palikta galėjote jaustis tuomet. Lyg būtumėt patekusi į svetimą pasaulį ir tuo pačiu skatinama tapti kitu žmogumi. Negaliu spręsti, koks iš tikro yra ir ką galvoja jūsų vaikinas, bet ar gali būti, kad iki tada, kol jau nebegalėjote taikstytis ir pratrūkot, jis nelabai įsivaizdavo, kaip blogai iš tikro jaučiatės? Ar gali būti, kad tai sužinojęs jis jaučiasi ypatingai nusikaltęs bei nuskriaudęs jus ir dėl to stengiasi atpirkti kaltes keisdamas savo elgesį?

Taip pat galvoju, jog prasidėjus santykiams poroje, jūs tikriausiai netekote dėmesio ir flirto, prie kurių buvote pripratusi, o vaikinas tokio dėmesio parodyti negebėjo. Galiu tik spėlioti, bet kyla mintis, kad galbūt ir prieš šiuos santykius jūsų pasitikėjimas savimi buvo paremtas iš vaikinų gaunamu teigiamu vertinimu. Sakot, jog buvote pripratusi prie dėmesio, todėl tikiu, kad jo sulaukdavote pakankamai. Siūlyčiau neskubant tai apgalvot ir prisiminti, ar prieš šiuos santykius būdavo momentų, kai negaudama dėmesio ir teigiamo vertinimo iš aplinkinių prarasdavote pasitikėjimą savimi. Jei į mano klausimą atsakote teigiamai, tuomet tikėtina, kad jums sunkoka pačiai priimti ir vertinti save tokią, kokia esate. Kartais tokie savęs vertinimo sunkumai nekelia didelių klausimų ir lieka nepastebėti, jei aplinkoje gauname pakankamai palaikymo ir priėmimo, tačiau pasikeitus situacijai (tapus pora su uždaresniu vaikinu) teigiamo vertinimo iš šalies gali pristigti ir atsiskleidžia ilgalaikė problema.

Galiausiai klausiate kur kreiptis ir kuo gydytis. Iš pasakymo, kad nebesuprantate, kur kreiptis, kyla įtarimas, kad galbūt esate ir anksčiau ieškojusi pagalbos, tačiau ji nebuvo veiksminga. Tikiu, kad savo vaikinui turite šiltų jausmų ir būtent todėl kylantis nepatiklumas yra toks nemalonus. Iš laiško tono nujaučiu, kad šalia meilės vaikinui vis dar jaučiate ir nemenką pyktį dėl jo ankstesnio elgesio. Kyla nedrąsus klausimas, kodėl vis dėlto neišsiskyrėte, kai jautėtės šitaip atstumiama ir nepriimama? Manau, kad atviras atsakymas į šį klausimą ir jo apmąstymas galėtų padėti jums geriau suprasti, ko iš tikro norite ar ko jums trūksta. Taip pat, kaip minėjau anksčiau, jei jaučiate, kad jūsų savęs vertinimas labai priklauso nuo kitų ir pačiai pamilti save yra per daug sunki užduotis, rekomenduočiau kreiptis profesionalios psichologo ar psichoterapeuto pagalbos.

Tikiuosi, kad mano iškelti klausimai padės jums geriau suprasti save ir jūsų santykį su vaikinu.

Monika Gerdauskaitė
www.arciausaves.lt
www.facebook.com/arciausaves