Noras būti tobuliausiu tiesiog žudo mane iš vidaus

0 (0)

Klausimas: Sveiki, esu 21 m. vaikinas. Norėjau paklausti jūsų, kaip suvaldyti savo tobulumo troškimą? Nežinau iš kur manyje tai yra, tačiau giliai mintyse visada turiu nusistatęs sau tobulumo reikalavimus, kurie yra labai dideli, kai kurie net prasikerta su realybe, galima taip sakyti, nes pvz: genetiškai esu aukštas, tačiau lieknas, labai sunkiai priaugu raumeninės masės, o noras būti tvirtai atrodančiu, vyrišku, fiziškai stipriu ir išsiskiriančiu iš kitų įeina į tuos reikalavimus. Jų nepavykstant įvykdyti darosi vis sunkiau, apima pyktis ant savęs, savęs nemėgimas. Aš, atrodo, kaip ir suprantu, kad viskas tobula gyvenime būti negali, bet na niekaip negaliu susitaikyti su tuo vis tiek, ta prasme, tas vidinis noras būti tobuliausiu ir geriausiu iš visų tiesiog žudo mane iš vidaus kartais. Atrodo, kad jeigu aš su tuo susitaikysiu, tai bus kaip pralaimėjimas ir pasidavimas, kad toks niekada nebūsiu, o tai man irgi labai nepatinka. Kaip supaprastinti man savo tuos reikalavimus, bet kad turėčiau noro toliau visko siekti ir nesijausčiau nevykėliu dėl to, kad neišeina įvykdyti tų reikalavimų? Nežinau ar gerai išaiškinau savo problemą, bet tikiuosi supratote :) Labai būčiau dėkingas už atsakymą. Giedrius.

Komentaras: Sveikas, Giedriau. Ačiū už laišką, kuriame jaučiasi ir ryžtas, ir siekis, ir tikslai, ir tuo pačiu nerimas ir nuovargis. Nuovargis dėl nuolatinio savęs „varymo“, nesibaigiančių reikalavimų sau ir noras būti geriausiu.

Tikslas/ noras tobulėti – tikrai nėra visiškai blogas lūkestis. Mes tobulėjame natūraliai, kai augame, kai mokomės, kai įgyjame gyvenimiškų, profesinių žinių ir kompetencijų, vadinasi, bet kokia veikla, kurią atliekame nuolat, mus tobulina. Tačiau ne perfekcionistus. Giedriau, tikrai nesiimčiau nustatyti perfekcionizmo „diagnozės“ iš vieno laiško, tačiau perskaitęs apie tai, gal rasi atsakymų, tinkančių Tau.

Perfekcionizmas – tai priklausomybė nuo sėkmės ir tobulumo. Priklausomybė tokia stipri, kad tai veda į nesėkmės ir klaidų baimę, nusivylimą ir nemokėjimą džiaugtis sėkme, pavydą labiau sėkmingiems, pyktį ant savęs, kai nesiseka, galiausiai į nerimą, nusivylimą ir gal net išsekimą. Nuolatinis tobulumo siekimas dažnai veda link vienišumo (nes juk sudėtinga rasti tokių pat tobulumo standartus atitinkančių žmonių, arba nuolatinis nepasitenkinimas savimi ir aplinka žmogų paverčia aplinkiniams nepatraukliu nuolat nepatenkintu ir nerimaujančiu bambekliu). Sunku atsipalaiduoti ir maloniai tiesiog praleisti laiką, nes lūkestis, kad tas laikas turėtų būti ypatingas, atima iš žmogaus ne tik džiaugsmą, bet ir daug vidinių jėgų. Visą tai lydi nerimas, nuovargis, padidėjęs jautrumas (ypač kritikai ir pastaboms), pyktis, savigarbos stoka, kaltės jausmas, netgi depresyvi nuotaika.

Specialistų nuomone, perfekcionizmo daigai pradeda kaltis jau vaikystėje, kai tėvai, socialinė aplinka iš vaiko tikisi tik geriausio. Kai giriama tik už geriausius rezultatus. Vaikui nesukuriama saugi terpė bandyti ir klysti. Vaikas bet kokiomis sąlygomis stengiasi būti geriausiu, nes tik taip užsitikrina pripažinimą. Žmogui augant, atsiranda skirtumas tarp „realaus Aš“ (koks aš esu, savo gebėjimais ir ydomis, su savo stiprybėmis ir silpnybėmis) ir siekiamybės – „idealaus Aš“ (koks aš noriu, tikiuosi būti…tobulas, neklystantis, geriausias, stipriausias, gražiausiais, protingiausias…). Mažas skirtumas tarp realaus ir parodomojo savęs vaizdo liudija apie asmenybės vidinį stabilumą, pusiausvyrą, pasitikėjimą savo jėgomis. Tai leidžia kurti sėkmingą veiklą. Didelis skirtumas, atvirkščiai, byloja apie asmenybės vidinius konfliktus, perfekcionizmą, kai bet kuria kaina siekiama tapti „idealiuoju Aš“.

Ką daryti? Pirmiausia – suvokti, kada tobulumo / idealumo siekimas jau tampa problema, nes neretai tai žmonės priima kaip privalumą. Giedriau, Tu savo laiške parodei, kad jau supranti, jog tai vargina, slegia ir neleidžia priimti savęs tokio, koks esi, neleidžia džiaugtis ir mėgautis gyvenimu. O tai jau nemažai.

Pabandyk išsikelti sau mažesnius realius tikslus. Pvz. Tu rašai, kad sportuodamas sunkiai priaugi raumeninės masės. Tai nieko keista, nes pats esi dar labai jaunas, tokio amžiaus jaunuoliai dar tik pereina iš vėlyvosios paauglystės į ankstyvąją jaunystę. Dar tik baigia formuotis skeletas, todėl raumenų masę užauginti tikrai sunku. Todėl realus tikslas galėtų būti stiprinti skeleto raumenis, rūpintis taisyklinga laikysena ir t.t. Tikslinga vieną didelį tikslą suskirstyti į daug mažų tikslų, kur kiekvieno jų įgyvendinimas – daug realesnė užduotis.

Svarbu nepamiršti pasidžiaugti ir mažais pasiekimais, nes vaikantis galutinio – tobulo tikslo rezultato, galima jo ir nesulaukti, o nesulaukus nebus galimybės ir pasidžiaugti. Todėl svarbu išmokti džiaugtis mažais dalykais.

Venk kraštutinumų ir kategoriškų išvadų. Nesėkmės tikrai dar nereiškia, kad esame niekam tikę. Svarbu išmokti įveikti nesėkmes ir iš jų pasimokyti. Pasaulyje nieko nėra vienpusiško. Yra ne tik juoda arba balta, bet dažniausiai viskas kartu, be to, yra ir daugybė kitų spalvų ir atspalvių.

Drįsk eksperimentuoti, bandyti, ieškoti ir klysti. Juk tik bandant atrandama kas tinka, kas patinka, o kas ne. Kartais tai rizikinga, bet gyvenimas niekad nestovi vietoje, todėl jis įdomus ir nuostabus.

Tai tik keletas bendrų rekomendacijų. Pakeisti savo nuostatas, lūkesčius ir save priimti – nelengvas ir ne taip greitai, kaip norisi, įgyvendinamas darbas. Bet tikrai įmanomas. Šiame kelyje žmogui gali padėti specialistas, kuris padėtų save pamilti ir priimti.

Linkiu sėkmės
Psichologė Jurgita Skiparienė | psichologas-jums.lt
El. paštas: jurgita@psichologas-jums.lt
Foto: Ian Usher / flickr.com