Nori drąsiau kalbėti viešai? – pamilk savo kūną!
Štai ta svarbi akimirka, kuriai taip ilgai ruošiausi! Dar kartą užmetu akį į savo atspindį ant stiklinės sienos – sijonėlis nepersisukęs, marškinių sagutės susagstytos, plaukai tvarkingi ir net ta nuolat pasišiaušusi sruoga pagaliau paklusniai nugulė už ausies. Mintyse dar kartą pasikartoju, ką kalbėsiu. Hm…, bent jau mintyse skamba visai neblogai. Lėtai ir atsargiai atsidūstu – laikas! Žengiu į priekį, išsižioju kalbėti ir… o siaube!!! Širdis pradeda daužytis, plaučiai atsisako įkvėpti oro, o rankos ir balsas dreba taip, lyg važiuočiau su vežimu per duobėtą vieškelį! Tekstas, kur tekstas?! Galvoje nebuvo taip tuščia nuo tada, kai… Po galais, dar niekada nebuvo taip tuščia!!! Ir kodėl čia taip pasiutusiai karšta?! Visi spokso į mane ir mato, kaip aš jaudinuosi! Na kodėl man taip nesiseka… Kad tik viskas greičiau baigtųsi, juk vis tiek susimoviau…
Šitą istoriją su kai kuriomis variacijomis esu girdėjus daugybę kartų. Tai istorija apie praleistą progą susipažinti su simpatišku žmogumi, apie negrabų tostą giminių ar klasės susitikime, nepavykusį pokalbį dėl darbo, silpnai atliktą pristatymą įmonės klientams, … Už kiekvienos iš šių istorijų stovi žmogus, kuris išgyvena asmeninę dramą. Juk gebėjimas išsakyti savo mintis sklandžiai ir įtaigiai yra svarbi bendravimo dalis! Tad ką daryti, kad kūno krečiamos “šunybės” netaptų kliūtimi asmeninei ar profesinei sėkmei?
Kaip viešosios kalbos trenerė, išklausiusi tokių nusiskundimų, pasidalinu technikomis ir metodais, kaip suvaldyti nerimą ir paslėpti jaudulio ženklus. Tačiau kartais, kai žmogus papasakoja apie savo elgesį pristatymų išvakarėse, supranti, kad tų metodų taikymas primena gaisro gesinimą pučiant stipriam vėjui – BE-VIL-TIŠ-KAI.
Kartais nėra nė mažiausios prasmės mokytis dar vieno baimės valdymo būdo, dar vieno kvėpavimo pratimo, meditacijos ar koncentracijos prieš susitikimus. Jokia nerimo valdymo technika nebus efektyvi, jei neišmoksite tinkamai ir su pagarba elgtis su… savo kūnu.
Pradėkime nuo to, kad Jūsų kūnas yra nuostabus instrumentas, skirtas Jūsų asmenybei atsiskleisti visomis spalvomis. Jis turi puikią balso sistemą, kuri leidžia žaisti intonacijomis, garsų stiprumu ir aukščiu. Galite berti žodžius kaip akmenukus ar įvynioti klausytoją į juos, kaip į pūką. Kalbėdami galite sukurti vaizdinius klausytojų galvose, padėti jiems pajausti rūpestį ar liūdesį, išsigąsti ar apsidžiaugti.
Bet įdomiausia ne tai, o interaktyvumo galimybės.
Vienu delno judesiu galite pakviesti klausytojus prisijungti prie projektų ar atsiriboti nuo jų, o rankos mostas atspindės rinkos augimo tendencijas nė kiek ne prasčiau nei spalvoti grafikai. Žengdamas žingsnį galite priartinti klientą prie norimų sprendimų, ar parodyti, kaip galimybės tolsta.
O kiek įtaigos slepia jūsų veidas! Rami šypsena, atviras ir šiltas žvilgsnis – labiau įtikina noru bendradarbiauti, nei ilgos lentelės ir esamų klientų sąrašas.
Žodžiu, kūnas – ne šiaip įrankis pristatymams, o tikras lobis!
Jei pažiūrėtume, kaip muzikos pasaulyje elgiamasi su neįkainojamais instrumentais, matytume kaip juos prižiūri su dideliu rūpesčiu ir meile. O kaip su savo kūnu elgiatės Jūs?
Pristatymui ir vėl pradėjote ruoštis kaip studentė – naktį prieš pasirodymą. Iki paryčių budrumą palaikėte plerpdami kavą ar dar geriau – energetinius gėrimus. Sakote, kad kalbant širdis daužėsi kaip pasiutusi? O ką jai vargšei beliko daryti, kai ant kofeino piliakalnio plūstelėjo dar ir kaušas adrenalino?! Vizualiai viduje vyksta maždaug toks „Boom“:
Jei pristatymas svarbus – adrenalino neišvengsite, bet tikrai bus lengviau suvaldyti jaudulį, jei iš vakaro ramiai seksite savo kasdiene rutina, valgysite įprastą maistą ir nueisite miegoti tada, kaip pratę.
Skundžiatės, kad pakalbėję keletą minučių pradedate pritrūkti kvapo? Tai normalu, jei nesportuojate, o savo kasdieninėje veikloje kalbate trumpai, tyliai, ramiai ir nedaug – plaučiai tiesiog prisitaiko prie „ekonominio“ darbo režimo. Trumpuose pasisakymuose trūkumo nepajusite, bet ilgam pranešimui, tokie plaučiai pasiruošę maždaug tiek pat kaip vasarinės basutės žiemos ledui.
Tai viena iš priežasčių, kodėl visi viešosios kalbos lektoriai vienu balsu kartoja – savo pristatymus repetuokite pilna apimtimi ir garsiai! Beje, puiki praktika – kuo dažniau garsiai skaityti savo vaikams, anūkams, seneliams, ar bent jau sau.
Burnoje ir vėl sausa kaip Sacharoje? Rūkyti prieš pristatymą buvo didelė klaida. Tikrai bus geriau, jei susilaikysite nuo nikotino bent valandą iki stojant į akistatą su klausytojais. Beje, sūrus ar aštrus maistas irgi nepadeda – jis ne tik troškina, bet ir skatina prakaitavimą! Nedaug kas gali būti blogiau už šlapias prakaitų dėmes marškinėlių pažastyse…
Galėčiau tęsti ir tęsti… Bet mano tikslas nėra Jus išgąsdinti. Nuoširdžiai kviečiu su pagarba ir meile atsigręžti į apleistą savo sėkmės dalininką – savo kūną. Įsiklausykite, ką jis nori jums pasakyti, ko jam trūksta, ko per daug ir pagaliau atsiliepkite į jo poreikius. Jums sugrįš su kaupu – ramesne savijauta, tvirtesniu balsu, stipresne kūno kalba. Juk to ir norite, tiesa?
Danguolė Kraskauskienė | metasaugti.lt