Nusprendžiau senti laimingai
0 (0)

Nusprendžiau senti laimingaiClaudine Badey-Rodriguez „Nusprendžiau senti laimingai“ (2012)
Leidykla: Baltos lankos

Išgyvename žmonijos istorijoje precedento neturinčią patirtį, dar niekad nebuvome susidūrę su tokiu ilgaamžiškumu. Šiandienos seniai yra žvalgai, pionieriai ilgaamžiškumo kelyje.

Taigi turime daug ko pasimokyti iš jų ypatingos patirties. Visa, kas mums leidžia judėti į priekį, atrasti tai, kas galėtų padėti laimingai senti, turėtų būti prieinama viešai nuomonei, teigia knygos autorė.

Claudine Badey-Rodriguez (Klodin Badi-Rodriges) prancūzų psichologė, senėjimo specialiste ir populiarių leidinių apie senatvę autorė apie dešimt savo gyvenimo metų paskyrė darbui senelių namuose.

Remdamasi apklausomis, moksliniais tyrimais ir pokalbiais su pagyvenusiais žmonėmis ji parašė knygą, kurioje norėjo parodyti, kaip laimingai senstantys žmonės tą daro, parodyti, kaip galima išmokti laimingai senti tiek fizinės, tiek psichologinės sveikatos prasme.

Kuo anksčiau pradėsime darbuotis senėjimo labui, tuo daugiau šansų sau suteiksime, sako Klodin.

Dažnai apie demografinį visuomenės senėjimą yra pranešama kaip apie kažkokią rykštę, užblokuojančią sveikatos draudimo ir pensijų sąskaitas, keliančią grėsmę šalies ekonomikos dinamikai ir jos gebėjimui atsinaujinti. Spaudoje pasirodė terminas „Amžiaus įsilaužimas“, tarsi norint parodyti, kad senjorai apiplėšė jaunąsias kartas. Gyvename „Senatvės fobijos“ ir pagyvenusių asmenų diskriminacijos apimtoje visuomenėje.

Knyga siūlo verčiau pažvelgti į senatvę, kaip į savotišką progą išrasti naują amžiaus administravimą, galintį sukurti visiems amžiaus tarpsniams skirtą visuomenę, kurioje socialinė kartų vienybė ir solidarumas stiprėtų, pakeitusi vis didėjantį lenktyniavimą ir konfliktus tarp kartų.

Dažnai, pamažu suvokę, kad nieko nebereiškia socialine prasme, pagyvenę žmonės galiausiai ima manyti, kad jie iš viso nieko nebereiškia, tada apima sunkus nenaudingumo jausmas ir visos kitos iš to plaukiančios pasekmės.

Paprastai senatvei taikoma senkančio smėlio laikrodžio metafora. Autorei labiau patinka žvakės įvaizdis: kad ir kiek būtų likę vaško, liepsna visuomet dega vienodai.

Požiūris į senatvę tiesiogiai veikia mūsų pačių senėjimą, jo kokybę. Mes visi senstame, tai natūralus reiškinys. Atmesti senatvę – reiškia neigti patį save.

Autorė dalijasi kaip išgyventi šią patirtį teigiamai, kaip susitaikyti su savo amžiumi, su savo senatve, priimti ją nejaučiant gėdos, kaltės, nevilties.

Kiekvienam mūsų tuo geriau seksis senti, kuo labiau gyvenime „save užjautėme, buvome atlaidesni, geranoriškesni sau“ – kuo labiau save mylėjome.

Iš esmės – tiesiog svarbu suprasti, kad mokytis sėkmingai senti, tai pirmiausia reiškia mokytis gyventi gerai, kad ir koks būtų tavo amžius.

„Liaukimės manę, kad kūnas yra draugas tik tada, kai paklūsta mūsų valiai ir leidžia būti galingam, tobulam, ir kad jis progresuoja tik tada, kai padeda mums nuveikti kuo daugiau, kuo „geriau“. Jei sėkmę siesime ne su gebėjimu būti visuomet pranašesniam …, o su mokėjimu atlaikyti gyvenime nuolat iškylančius išbandymus … – gal tuomet galėsime lengviau susitaikyti su senėjimu.“ (10 p.)

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.