Pakopų raidos teorijos: Levinsonas
Viena iš įtakingiausių raidos psichologijos teorijų yra pakopų teorija. Jos šalininkai teigia, kad mes visi tam tikru gyvenimo laikotarpiu patiriame panašius įvykius, sunkumus ar užduotis, kad pokyčiai vyksta tam tikra universalia seka. Tarp garsiausių pakopų teorijų yra Gesellio, Piaget, Freudo, Eriksono, Havighursto ir Levinsono teorijos. Savo principais pakopų teorijos priklauso organizmo modeliui, kadangi teigia, jog pokyčiai priklauso nuo įgimto genetinio plano, kuris valdo raidą, giminingą visiems tos pačios rūšies individams (tačiau pripažįsta ir aplinkos vaidmenį …). Pakopos išsidėsto tam tikra seka, todėl būtina sėkminga vienos pakopos pabaiga, kad būtų pereinama į kitą pakopą, o nesėkmės sprendžiant ankstesnės pakopos užduotis arba mokantis jai būdingų įgūdžių trukdo raidai vėlesnėse pakopose.
(Barbara Hansen Lemme. Suaugusiojo raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 2003, 70 p.)
Žmogaus raida pagal Levinsoną
Danielis Levinsonas (1920-1994) pripažino Eriksono ir kitų mokslininkų teorinį indėlį, bet buvo įsitikinęs, kad brandus amžius negali būti vertinamas remiantis vaikystės raidos modeliais. Brandus amžius pasižymi tik jam būdingais ypatumais, tad jį reikia tyrinėti kaip atskirą sritį, o ne laip vaikystės pabaigos rezultatą. Savo idėjas Levinsonas išdėstė knygoje „TheSeasons of a Man’s Life“ („Žmogaus gyvenimo metų laikai“).