Paminklas meilei

9167414700_8a85319f10_b
Foto: Andrew Louie

Ji mokėjo mylėti beatodairiškai ir atsidavusiai, lyg paskutinį kartą. Tik jis apie tai kol kas nežinojo. Šansą tai sužinoti jis gavo: paskyrė jai pasimatymą 19:00 val. prie kinoteatro. Ji atėjo (ne, ji atskrido ant meilės sparnų!), o jo – nėra.

“Tikriausiai aš per anksti atėjau”, – pagalvojo ji ir nusprendė palaukti.

Praėjo valanda, kita – jis nesirodė.

“Gal jis darbe užtruko?” – pagalvojo ji ir nusprendė dar palaukti.

Sutemo. Pasibaigė paskutinis seansas, žmonės būreliu traukė į sustojimą.

“Eik namo, jis neateis!”, – linksmai patarė jai svaigtelėjęs dėdulė. Ji nutylėjo – ar mažai kvailių šioje žemėje? Iš kur dėdulė ištraukė, kad jis neateis? O gal jis tiesiog pamiršo, prie kurio kinoteatro susitinkame? Miestas didelis, kinoteatrų daug…važinėja dabar po miestą, jos ieško…reikia dar pakentėti.

Iš ryto sumišęs kiemsargis, klapsėdamas akimis, stabtelėjo prieš ją.

– Ko stovi?

– Laukiu!

– Ir ilgai lauksi?

– Jeigu reikia – visą gyvenimą.

– O jeigu…hm…nieko nesigaus?

– Jeigu aš dabar išeisiu, tikrai nieko nesigaus. Tad aš geriau palauksiu.

– Na, lauk, – sutiko kiemsargis ir nušlavė nuo jos kojų pūkus.

Vakare vietinė tetulė atnešė šiltų pyragėlių su bulvėmis ir termosą arbatos.

– Matau, lauki. Ir aš saviškio iš karo taip laukiau…tikėjausi. Bet neatėjo, ne. Atgulė kovos lauke. Pavalgyk, mieloji, jėgas atgauk. Laukti – sunkus darbas.

Ji atsigavo, net pasitikėjimas savimi sustiprėjo – tarytum ir ji laukia savojo iš kovos lauko. O sukrimtusi pyragėlius ir visai gerai pasijuto, jėgas atgavo.

Ir kitą dieną ji laukė, ir vėliau laukė…Iš pradžių buvo sunku, nugarą maudė ir kojos tirpo, o vėliau nieko – priprato. Tie, kurie laukia, visada anksčiau ar vėliau praranda dalį savo jautrumo ir pripranta prie laukimo.

Kinoteatras buvo judrioje vietoje ir pro šalį vaikštinėjo daugybė vyrų, kurie būtų mielai su ja susipažinę, bet kiekviena jos kūno ląstelė transliavo: “Užimta. Laukiu. Neblaškyti.”, ir jie perskaitę žinią, eidavo savais keliais.

Taip pasibaigė vasara ir gaivią žalumą pakeitė geltoni rugsėjo lapai. Per vasarą ji sustiprėjo vidumi ir kūnu, įdegė, sustingo savo meilės didybėje ir, iš tiesų – tapo panaši į paminklą.

Prasidėjo niūrios rudens dienos. Kiemsargis iš kažkur atitempė didelį plokščią akmenį ir padėjo jai po kojomis. Užlipo, pamindžikavo ir vėl sustingo. Kiemsargis buvo patenkintas. Dabar ir jam bus lengviau šluoti aplink ją, o ir jai per lietų nereikės baloje mirkti.

Iš pradžių jai buvo nesmagu stovėti aukščiau kitų, bet vėliau atrado tame aukštesnę prasmę, ir net kelias: pirma – iš aukščiau geriau matosi – taip ji tikrai nepražiopsos jo, antra – nepasimes minioje, trečia – jos kantrus laukimas buvo perpildytas tauriais jausmais ir buvo vertas vienokio-kitokio pjedestalo.

Į kinoteatrą einantys žmonės iš pradžių stebėjosi, domėjosi, o paskui įprato – žmonės greitai prie visko įpranta. Na, stovi kažin koks paminklas, tegu sau stovi, negi trukdo?

Ekskursijų gidai vesdavo grupes prie jos ir pasakodavo:

– O čia – žymus mūsų miesto paminklas. Autorius nežinomas. Vieni šaltiniai vadina šią alegorinę figūrą “Laukimas”, kiti – “Paminklas Meilei”. Šalia jos jaunimas skiria pasimatymus. Tad dabar turite kelias minutes nusifotografuoti paminklo fone.

“Na va, ne veltui aš čia stoviu, – galvojo ji. – Sukūriau paminklą savo meilei…Vertina…Malonu. Jis ateis – nustebs, apsidžiaugs, įvertins”.

Ir vieną dieną jis atėjo. Ji pažino jį iš karto, nors ir buvo labai pasikeitęs: pasenęs, pražilęs, pliktelėjęs, pilvuką užsiauginęs. Jis taip pat ją pažino – ji laiko neskaičiavo ir todėl beveik nepasikeitė, tik monumentalumo įgijo.

– O, šimtą metų nematyta… – vangiai nustebo jis. – O ką tu ant šio akmens veiki?

– Aš tavęs laukiu! – džiaugsmingai pranešė ji.

– Seniai lauki?

– Aga! – išdidžiai atsakė ji. – Nuo tos dienos, kai tu mane į pasimatymą pakvietei!

– Na nieko sau! O kam?

– Kaip “kam”??? Todėl, kad vis dar tave myliu!

– Aaaaaaa….bet šita….nu…be reikalo.

– Kodėl be reikalo? Juk tu atėjai! Ir aš tavęs sulaukiau. Dabar mes niekada neišsiskirsim ir visuomet būsim drauge!

– Na…nesigaus nieko. Veltui tu čia viską. Per vėlu. Aš turiu šeimą, vaikų, anūkų. Mes dabar į kiną einame. Va, ten mano šeimyna, – mostelėjo jis ranka.

Ji pažiūrėjo į tą pusę, į kurią jis rodė. Suprato: tetulė gėlėta suknele – žmona, jauna moteris su vaiku ant rankų – vyresnioji dukra, o šalia ir sūnus, ir kita dukra-paauglė.

– Nejau visas gyvenimas praėjo? – negalėjo patikėti ji.

– Na taip, kažkaip taip…Gerai, aš jau turiu eiti. Į seansą pavėluosim. Tai…laimingai tau pasilikti.

– O kodėl tu tada neatėjai? – šūktelėjo ji tolstančiam vyriškiui.

– Jau neprisimenu. Atleisk… – per petį šūktelėjo jis ir nuėjo pas savo šeimą.

Visi draugiškai patraukė į kino teatrą, žiūrėti filmo, kuris prasideda 19:00 valandą. O ji pasiliko ant savo pjedestalo – “Paminklas Meilei”. Pro šalį ėjo žmonės, aplink gyvenimas virė, judėjo, keitėsi. Ir jai reikėjo žengti vieną vienintelį žingsnį, nulipti nuo pjedestalo ir iš laukiančiųjų sąrašo persikelti į gyvenančių gretas.

“Per vėlu”, – pasakė Protas. “Baisu”, – sušnibždėjo Jausmai. “Nesąmonė”, – nusišaipė Vertinimas. “Ir vis dėlto, pabandyk”, – paprašė Širdis.

Vertimas: Ilona Tamošiūnienė | drasagyventi.lt | šaltinis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *