Pamokanti istorija „Žiedo kaina“
Kartą pas Mokytoją apsilankė jaunas žmogus ir tarė:
– Atėjau pas Jus, nes jaučiuosi toks menkas ir niekam tikęs, jog net nebesinori gyventi. Visi aplink tvirtina, kad esu nevykėlis, netikėlis ir idiotas. Ar galite man pagelbėti?!
Pažvelgęs akies krašteliu Mokytojas paskubomis mestelėjo:
– Atleisk, bet dabar esu labai užsiėmęs ir niekaip negaliu tau padėti. Privalau skubiai išspręsti vieną reikalą, – ir, kiek pagalvojęs, pridėjo. – Bet jei tu sutiktum man patalkinti, tai po to galėčiau užsiimti ir tavo klausimu.
– Sss… su malonumu, – burbtelėjo tas, tačiau mintyse karčiai sau pridėjo, kad eilinį kartą jis vėl nustumtas į šalį ir lieka kažkur nereikšmingam fone.
– Gerai, – atsakė meistras ir nusiėmė nuo savo kairės rankos mažojo piršto žiedą su gražiu brangakmeniu.
– Imk žirgą ir šuoliuok į turgaus aikštę! Man reikia skubiai parduoti šį žiedą, kad grąžinčiau skolą. Pasistenk gauti kuo daugiau ir jokiais būdais nesutik parduoti mažiau kaip už vieną auksinį! Jok ir sugrįžk kaip galima greičiau.
Jaunuolis paėmė žiedą ir nušuoliavo. Atvykęs į turgaus aikštę ėmė siūlyti žiedą pardavėjams. Tie, pradžioje, su dideliu susidomėjimu tyrinėjo jo prekę. Bet tik išgirsdavo apie auksinį – dėmesys išsyk dingdavo. Vieni atvirai juokėsi jam į veidą, kiti tiesiog nusisukdavo, ir tik pagyvenęs prekeivis mandagiai jam paaiškino, kad vienas ausinis, tai pernelyg didelė kaina, už tokį žiedą. Taip, jis vertas kelių variokų, gal net vieno sidabrinio, bet čia jau geriausiu atveju.
Išgirdęs tokius senolio žodžius jaunuolis labai nuliūdo, juk Mokytojas prašė ne mažiau vieno auksinio. Apėjęs visą turgų ir pakalbinęs gerą šimtą žmonių jis tuščiomis grįžo atgal. Labai susikrimtęs įžengė pas Mokytoją.
– Nesugebėjau atlikti jūsų užduoties, – pratarė nuleidęs galvą. – Pačiu geriausiu atveju gal ir galėjau gauti kokius du sidabrinius, bet juk Jūs prašėte viso auksinio! O šis žiedas tiek nėra vertas…
– Tu tik ką ištarei labai svarbius žodžius, sūnau! – atsiliepė Meistras. – Prieš parduodant žiedą, visgi būtų labai gerai tiksliai nustatyti tikrąją jo vertę. O ar gali tai padaryti kas nors geriau nei juvelyras? Žinai, lėk pas jį ir pasiūlyk nupirkti. Išklausyk, bet kad ir ką pasakytų – neparduok, o tiesiog sugrįžk pas mane. Jaunuolis vėl šoko ant žirgo ir nurūko pas brangenybių supirkėją.
Juvelyras ilgai tyrinėjo žiedą per padidinamąjį stiklą, tada pasvėrė jį ant mažyčių svarstyklių ir galiausiai tarė:
– Perduok Mokytojui, kad dabar negaliu jam sumokėti daugiau penkiasdešimt aštuonių auksinių, bet jei jis duos man šiek tiek laiko, tai nupirksiu žiedą už septyniasdešimt, atsižvelgdamas į sandėrio skubotumą.
– Septyniasdešimt aukso monetų?! – nepaprastai nudžiugo jaunuolis. Padėkojo ir kiek tik leido jėgos paspaudė atgal.
– Prisėsk, – tarė Meistras, išklausęs susijaudinusio jaunuolio pasakojimą. – Sūnau, žinok, kad tu ir esi tas žiedas. Brangus ir nepakartojamas! O įvertinti tave gali tik tikras ekspertas. Tad kam tu vaikštai po tą turgų ir lauki, kad tai padarys pirmas pasitaikęs žmogus?