Pasaka apie pieštukus
5 (2)

piestukai

Kambarys. Ant stalo pamestas stovi senas senas fotoaparatas su neišryškintomis nuotraukomis, vos žybsi stalinė lempa, namuose kvepia cinamonu ir apelsinais. Ir pabirę spalvoti pieštukai: raudoni, melsvi, žali, geltoni, violetiniai…Čia jų daug, tik spėk išsirinkti, koks tau gražiausias. Pieštukinė (tai juk ji saugo visus pieštukus, kad nepasimestų!) irgi snūduriuoja tarsi kažko laukdama…

Ir štai! Kai visi suminga, pieštukai pašoka ir pradeda kalbėtis, gyventi, šokti, pyktis, kurti…Visai kaip mes, vaikai, kurie irgi pykstamės, juokiamės, žaidžiame. Žalias pieštukas plačiai šypsosi, rodydamas dantukus, čiauška, pasakodamas dienos įspūdžius: kaip mokykloje vaikas piešė su juo medį ir tas gavosi truputį nepanašus į medį. Geltonoji pieštukė, pritardama kvatojasi ir džiaugiasi, kokia puiki ryški ir saulėta jos diena šiandien buvo! Raudonas pieštukas piktas, surūgęs, mat jam labai nesisekė spalvinti: vos tik vaikas ima spalvinti, jis ima ir lūžta – sveikata nebe ta. Mėlynasis – nieko naujo, šiandien jis svajoja apie jūrą, dangų, o kaipgi kitaip – juk jis mėlynas. Mėlynas pieštukas norėtų, kad vaikai būtų kūrybiškesni ir nepabijotų juo spalvinti kitus piešinukus. Rožinė spalva – pati populiariausia mergaičių tarpe. Ji jaučiasi kaip karalienė, jai visad malonu, kai mergaitės spalvina ja princeses sukneles. Juodasis pieštukas sako draugams:

– Jūs tokie spalvoti, tokie gražūs, tokie mėgstami…
– Kur jau ne… – lyg supykęs atsako Pilkasis pieštukas. -Tai aš čia nepritampu prie jūsų visų… Kaip skauda šerdelę, kad negaliu… Kiekvieną kartą galvoju, kad tik mane pasirinktų, kad manim spalvintų, juk aš noriu būti reikalingas! Ir vėl ta maža rankytė krypsta link geltono, žalio, raudono ar kokio kito …

Juodasis pieštukas, it senas išminčius, krypteli ūsą:
– Tu matai, aš galvojau, kad aš vienas taip jaučiuosi… Nesuprastas. Nereikalingas. Nemėgstamas.
– Kaip tai nereikalingi esat? – net pašoka Violetinės spalvos pieštukė, visų juokais vadinama tetule. – Ei, mielieji, jei jūs nenudirbtumėt pačio sunkiausio darbo, mes būtume nereikalingi. Tik dėl jūsų esame ir mes.
– Atsiprašau, bet nieko nesuprantu? – Viena akytė primerkta, kita pakelta, tikrai pasimetusiu žvilgsniu paklausė Oranžinis pieštukas.
– Taigi tiksliai! – patenkintas savo įžvalgomis Juodasis pieštukas. Sudeda rankas ant liemens, pasirengęs viską išaiškinti. – Kelkis, Pilkasis, ir paklausyk! Gi be mūsų niekaip, nei žingsnio. Mes pirmieji, kurie piešiam, šimtus kartų tobulinam piešinuką tam, kad paskui jį nuspalvintų.

Kad jūs matytumėt, kaip optimistiškai šokteli į viršų Pilkasis pieštukas. Koks svarbus jis pasijuto! Žaliasis pieštukas dar garsiau krizena (neaišku dėl Pilkojo staigaus šuolio ar dėl nupiešto ,,medžio“ prisiminimo). Mėlynasis irgi čiumpa į ratelį Pilką, Juodą, Geltoną, Raudoną (,,nebūk toks piktas, Tu – meilės spalva“ – mirkteli akyte), greitai greitai visi susikimba ir šoka rateliu.

Pieštukinė stebi juos, visus tokius linksmus ir laimingus, ir mąsto: ,,Kiek kartų sakiau, kad kiekvienas esat svarbus, kiekvienas turit kažką tokio ypatingo ir kaip vis dėlto džiaugiuosi, kad Jus visus turiu“. Ar girdit?

Autorė: Rasa Baležentytė

Įvertinkite!
[Balsavo: 2 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.