Pedofilija: Psichiatrinės įžvalgos

Lytiniai nusikaltimai prieš vaikus laikomi blogiausiais net tarp pačių nusikaltėlių. Nepaisant gėdos, kurią užsitraukia pažeidėjas ir nepataisomos traumos, kurią patiria auka, tokių nusikaltimų skaičius nuolat auga. Visuomenė, medikai ir teisininkai turėtų suformuluoti tikslesnį problemos apibrėžimą. Ruošiant pagalbos veiksmų planus nukentėjusiems, ieškant efektyvių kovos metodų su nusikaltimo vykdytojais, bei siekiant užkirsti kelią pasikartojimo atvejams reikalingas įvairių sričių specialistų bendradarbiavimas.

Yra atlikta įvairių biologinių ir psichologinių tyrimų, pasiūlyta ir išmėginta daug ir įvairių gydymo būdų tačiau dar daug darbo laukia šioje srityje.

Lytiniai nusikaltimai buvo žmonijos istorijos dalis nuo seniausių laikų. Visose kultūrose seksualiniai veiksmai prieš vaikus yra smerkiami. Freud’o psichoanalitinė teorija tampa atsparos tašku mokslinei šios problemos analizei.

Manoma, kad kasmet 100.000 iki 500.000 vaikų Jungtinėse Amerikos Valstijose yra seksualiai tvirkinami. Panaši statistika pateikiama ir kitose šalyse. Maždaug nuo 15% iki 25% vaikų, kurie dar nėra sulaukę 18 metų buvo seksualiai išnaudojami. Nuo 30% iki 40% mergaičių ir nuo 10% iki 15% berniukų patiria seksualinį piktnaudžiavimą. Ištisus dešimtmečius vakarų visuomenė neigė pedofilijos problemos egzistavimą. Dvidešimtojo amžiaus viduryje, visuomenės dėmesio centre, atsidūrė „pavojingas nepažįstamasis“ (stranger danger), purvinas senis raukšlėtu lietpalčiu kalbinantis vaiką su juo pažaisti. Šis vaizdinys su laiku kito, ypač aiškėjant faktams, kad vaikai seksualiai buvo išnaudojami ne tik svetimų nepažįstamųjų.

Dėl eilės įvairių veiksnių pedofiliją, kaip žmogaus elgesio fenomeną, yra gana sudėtinga studijuoti. Dauguma programų, kurios nustato, įvertina ir gydo nukentėjusiuosius; gydo ar baudžia pažeidėjus; moko jaunus vaikus, kaip atremti atakas, nebuvo itin sėkmingos.

Prieita išvados, kad įvairių sričių ekspertai turi dirbti kartu, formuodami bio-psicho-socialinį-teisinį modelį, skirtą šiai problemai spręsti.

Apibrėžimai

Viena iš sėkmingo tarpdisciplininio bendradarbiavimo kliūčių yra nesutarimai dėl sąvokų.

Psichiatrijoje pedofilija apibrėžiama kaip lytinis nukrypimas, subkategorija, priskiriama platesnei sutrikimų klasei – parafilijoms.

Parafilija – lytinis nukrypimas, būklė, pasireiškianti nepriimtinais visuomenėje, ekstremaliais ar pavojingais būdais, troškimais ar elgesiu.

Siekiant tiksliau apibrėžti šį nukrypimą išskiriami du pagrindiniai akcentai, tai patologijos įvertinimas ir valdymas.
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10) šis sutrikimas priskiriamas parafilijoms ir pažymėtas kodiniu pavadinimu F65.4

Ketvirtame, pataisytame „Psichinių sutrikimų diagnostikos ir statistikos“ leidime, kurį leidžia Amerikos Psichiatrų Asociacija (2000), pedofilija apibrėžiama taip:

A. Seksualinės fantazijos, seksualiniai geismai ar elgesys susijęs su vaikais dar nesulaukusiais pubertetinio periodo (nuo 13 ir jaunesni) trunkantys ilgiau nei 6 mėnesiai.
B. Asmuo atliko veiksmus vedamas seksualinių paskatų, seksualiniai troškimai ar fantazijos asmeniui kėlė distresą ar tarpasmeninių sunkumų.
C. Asmuo yra bent 16 metų amžiaus ir ne mažiau kaip 5 metais vyresnis nei seksualiai išnaudojamas vaikas ar vaikai.

Asmenys atitinkantys aukščiau išvardintus kriterijus skirstomi:
a) jaučia seksualinį potraukį vyriškos, moteriškos ar abiejų ličių vaikams;
b) incestas;
c) jaučia potraukį tik vaikams arba ir vaikams, ir suaugusiems.
(Amerikos Psichiatrų asociacija, 2000, p. 572)

Teisininkai pirmiausia stengėsi apibrėžti nusikaltėlio elgesį, o ne psichikos būsenas, nes tik taip galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

„Vaikų išnaudojimo prevencijos, Gydymo ir Įvaikinimo reformos aktas“ (42 U.S.C.A. Skyrius 5106(g)(4)), pavyzdžiui, seksualinį išnaudojimą apibrėžia taip:

(A) employment, use, persuasion, inducement, enticement, or coercion of any child to engage in, or
assist any other person to engage in, any sexually explicit conductor simulation of such conduct
for the purpose of producing a visual depiction of such conduct; or
(B) rape, and in cases of caretaker or intra-familial relationships, statutory rape, molestation, prostitution, or other forms of sexual exploitation of children, or incest with children.

(A)  Samdymas, panaudojimas, įtikinėjimas, skatinimas, gundymas, prievarta bet kurio vaiko užsiimti, arba pagalba bet kokiam kitam asmeniui įtraukti, bet koks seksualinio tarpininkavimo elgesys ar tokio elgesio imitavimas ; arba
(B) išprievartavimas, globėjų ar šeimos narių išžaginimo atvejai, priekabiavimo, prostitucijos, ar kitų formų seksualinės vaikų eksploatacijos atvejai, kraujomaišos su vaikais atvejai.

Medikai (Ruth S. Kempe ir C. Henry Kempe (1978)) seksualinį išnaudojimą apibrėžė kaip:
„Vaikų ir paauglių įtraukimas į seksualinę veiklą jiems patiems ne visai apie tai suvokiant, ar nesant galimybei apie tai papasakoti ar pažeidžiant socialinius šeimos vaidmenų tabu.“

„The involvement of dependent, developmentally immature children and adolescents in sexual activities that they do not fully comprehend, to which they are unable to give informed consent, or that violate the social taboos of family roles.”

Biologinis apibrėžimas (Ames ir Houston (1990)):
„Pedofilai apibūdinami kaip turintys potraukį iki pubertetinio periodo vaikams.“
Remiantis biologine kūno branda, o ne amžiumi apibrėžimas yra tikslesnis, nes kai kurie paaugliai gali subręsti anksčiau nei kiti, ir fiziškai ir (arba) protiškai atitiktų suaugusių biologiškai, bet ne teisiškai kategoriją. Tokiu būdu, teisinės ir socialinės normos gali nesutapti su biologinėmis ar raidos realijomis.

Teisininkai yra linkę operuoti tik amžiaus sąvokomis. Pilnametystė tiksliai apibrėžta amžiumi, nebūtinai sutampa su biologine branda. Paprastai, lytinis subrendimas, įvyksta daug ankščiau, nei teisiškai apibrėžiama. Bet to, visuomenė dažnai priima heteroseksualių vyrų potraukį nepilnametėm kaip normalų reiškinį, nors tokie seksualiniai santykiai yra baudžiami įstatymu. Galima situacija, kai paauglė gali būti seksualiai subrendusi, o jos seksualinis partneris būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kaip padaręs nusikaltimą prieš “vaiką.”

Seksualinių nusikaltimų prieš vaikus tipai

Tam tikri veiksmų tipai seksualiniams nusikaltimams prieš vaiką apibrėžti :

Žiūrėjimas į vaiką, kuris nusirenginėja ar yra nusirengęs (Vojerizmas)
Savo nuogumo demonstravimas ar masturbavimasis prieš vaiką (Ekshibicionizmas)
Trynimasis, vaiko lietimas, glostymas (Froteurizmas) arba glamonėjimas
Vaikui atliekama Felacija ar Kunilingas (Sodomija)
Skverbimasis į vaiko vaginą, burną, ar išangę su pirštais, išoriniais objektais ar varpa (Išžaginimas)

Nusikaltėlis

Siekiant pateikti paprastesnę vaikų seksualinio išnaudojimo klasifikaciją, visus atvejus galima išskirti į dvi grupes: tai nusikaltėlio ir aukos ryšiai šeimos viduje (intrafmilial) arba už šeimos ribų (extrafamilial). Manoma, kad 30 % vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų nutinka šeimos viduje, o 70 % yra už šeimos ribų (Bolen, 2001).

Nusikaltimai už šeimos ribų	Nusikaltimai šeimos viduje
Nepažįstamieji	Tėvai
Pažįstami	Seneliai
Šeimos ar vaiko draugai	Broliai
Romantiniai/seksualiniai tėvų draugai	Dėdės
Valdžios atstovai (Authority figures)	Pusbroliai

Psichopatologija

Tiriant seksualinių nusikaltimų prieš vaikus priežastis bendradarbiauja įvairių mokslo sričių specialistai. Gautų rezultatų dėka, skirstant nusikaltėlius pagal asmenines savybes ir veikimo pobūdį, ėmė aiškėti tam tikri nusikalstamo elgesio dėsningumai, struktūra. Paprastai, seksualiniai nusikaltėliai jaučiantys potraukį mergaitėms, renkasi 8-10 metų vaikus ir kiek vyresnio amžiaus, renkasi tie, kuriuos traukia berniukai.

Kai kurie medikai pažeidėjus skirsto pagal fiksaciją arba regresiją, t. y. į tuos kurių pirminė seksualinė orientacija susiformavo kaip potraukis vaikams ir į tuos, kurių pirminė seksualinė orientacija susiformavo kaip potraukis bendraamžiams ar suaugusiems, o vėliau regresavo į potraukį vaikams (Groth, 1978).

Pedofilai yra pateikę įvairių savo nusikalstamo elgesio racionalizacijų, kad jų veiksmai turi vaikui „edukacinės vertės“, kad akto metu vaikas gavo „seksualinį pasitenkinimą“ arba, kad vaikas „seksualiai provokavo“. Šios temos paprastai aptinkamos ir pedofilams skirtoje pornografijoje.

Tam, kad pasiektų vaiką, daugelis pažeidėjų išvysto gan sudėtingą ir klastingą techniką. Manipuliuodami vaiko poreikiais nusikaltėliai mėgina pritraukti vaiko dėmesį, susidomėjimą, palankumą sykiu mėgindami apsisaugoti nuo to, jog vaikas kažkam juos paskųs. Gali būti mėginama apsisaugoti nuo demaskavimo ir grasinant vaikui.

Finkelhor ir Ylloö (1984) pasiūlė keturių sąlygų modelį kuris nulemia seksualinį piktnaudžiavimą. Potencialus pažeidėjas:

(a) turi motyvaciją seksualiai nusižengti,

(b) įveikia vidinius stabdžius,

(c) įveikia išorines kliūtis,

(d) įveikia vaiko pasipriešinimą.

Seksualinio nusižengimo motyvacijos sandara: emocinis kongruentiškumas, seksualinis susijaudinimas ir atitinkamas strigimas tam tikrame raidos tarpsnyje, susijęs su seksualiniais santykiais (blockage in developing age-appropriate sexual relationships). Pažymima, kad seksualinius nusikaltėlius prie vaikų gali traukti ne seksualinis apdovanojimas, o poreikis dominuoti santykiuose. Pastebima, kad priekabiautojai pasižymi socialinių įgūdžių stoka ir emociniu vienišumu. Tokie veiksniai kaip alkoholis, psichozė, šeimos dinamikos, kognityviniai iškraipymai ir asmenybinės charakteristikos, pvz., tokios kaip impulsyvumas, visa tai – prisideda prie vidinių stabdžių įveikimo.

Naujesni tyrimai seksualinį apdovanojimą, tam tikrais atvejais, priskiria prie motyvatorių. Pagal motyvaciją nusikalsti (Hall ir Hirshman, 1991) seksualiniai nusikaltėliai gali būti skirstomi į grupes pagal veiksnius:

(a) Fiziologiniai veiksniai. Visų pirma siekiama seksualinio pasitenkinimo. Seksualinis susijaudinimas gali sietis su agresija ir žiaurumu. Gausu aukų.

(b) Kognityviniai veiksniai. Gali būti pažintinių iškraipymų pateisinančių moters užpuolimą ar negatyvų moters suvokimą.

(c) Afekto būsena. Seksualinė agresija gali prasiveržti pasitaikius palankiai progai, įgaunanti netikėtą, grobuonišką, smurtinę tendenciją.

(d) Asmeninės charakteristikos. Pažeidėjai pasižymi chroniškais sutrikimais daugelyje sričių, intelekto sutrikimai, šeimyniniai konfliktai, prasti socialiniai įgūdžiai, ilgalaikis piktnaudžiavimas cheminėmis medžiagomis, prastas prisitaikymas, ženkli impulsų diskontrolė, antisocialinis aktyvumas. Gali būti įsitraukę ir į visiškai kitokias įvairaus tipo nusiklastamas veiklas. Palyginus su kitais seksualiniais nusikaltėliais, ši grupė pasižymi prasčiausiomis reabilitacijos prognozėmis.

Tyrėjai taip pat pastebėjo skirtumų tarp pačių pažeidėjų, kurie atsiranda priklausomai nuo to ar nusikaltimai įvyko už šeimos ribų ar šeimos viduje. Disfunkcija pažeidėjo šeimoje, silpnas tėvo ir vaiko ryšys – yra du pagrindiniai faktoriai turintys sąsajų su incestu. Trečias veiksnys, nesaugus prisirišimas, būdingas visų tipų pažeidėjams. Įtakos gali turėti ir daugelis kitų veiksnių, seksualinės disfunkcijos, ribų problema, jėga ir kontrolė, neišreikštas pyktis, šeimos dinamikos.

Nauja tipologija pasiūlyta (Lanning, 2001) pagal motyvacijos dimensiją, nuo situacinės iki preferencinės. Dalis savybių gal būt persidengia ar iškrenta iš kontinuumo, bet pažeidėjai išsidėsto į tam tikrą, gana aiškų spektrą:

Situaciniai pažeidėjai	Preferenciniai pažeidėjai
Mažiau sumanūs	Labiau sumanūs
Žemesnis socioekonominis statusas	Aukštesnis socioekonominis statusas
Asmenybiniai sutrikimai, tokie kaip asocialūs/psichopatai/narcizai/šizoidai	Parafilijos, tokios kaip pedofilija, vojerizmas, sadizmas
Įvairus nusikalstamas elgesys	Tendencingas, fokusuotas nusikalstamas elgesys
Smurtinė pornografija	Teminė pornografija
Impulsyvus	Kompulsyvus
Įvertina riziką	Įvertina poreikius
Atsitiktinės klaidos	Priverstinės klaidos (Needy mistakes)
Pavaikia mintys	Paveikia fantazijos
Atsitiktinis arba sąmoningas galimybių planavimas	Scenarijaus repetavimas, įrankių patikrinimas
Veiklos schemos nenuoseklios	Ritualininės, statiškos elgesio schemos

Pagal (Lanning, 2001).

Kita tipologija išsidėsto pagal kraujomaišos-užpuolimo kontinuumą:

Dimensijos	Incestas	Svetimojo užpuolimas
Santykių evoliucija	Laipsniška, prasideda nuo įprastų santykių	Staigus, be perspėjimo
Kontakto dažnumas	Dažnai	Vienkartinis incidentas
Santykių trukmė	Gali tęstis metais	Vienkartinis susidūrimas
Jėgos panaudojimas	Nenoriai; naudojami kiti akstinai	Labai noriai
Vaiko reakcija	Gali pasisakyti tik po tam tikro laiko	Pasako tėvams iškart
Šeimos reakcija	Gali ir neapsaugoti vaiko, išvaryti nusikaltėli ar ieškoti pagalbos	Tinkama; skambina policijai, ieško pagalbos
Psichologinis poveikis	Patiriama trauma labiau dėl piktnaudžiavimo pasitikėjimu	Patiriama trauma labiau dėl jėgos panaudojimo
Gydimas	Individualus, grupinis, orientuotas į šeimą	Užpuolikas gydomas atskirai

(Adaptuota pagal Faller 1988).

Psichologiniai testai

Specialių testų pedofilijai diagnozuoti nėra, bet kai kurie, iš bendrai taikomų psichologijoje, gali būti naudingi.

Minesota Multiphasic Personality Inventory (MMPI) tai vienas iš dažniausiai naudojamų asmenybės testų siekiant nustatyti ar nusikaltėliai neturi asmenybės patologijų.

Eysenck Personality Questionnaire (EPQ). Savo tyrimuose Eysenck’as tyrė tam tikrų asmenybės bruožų ir seksualinio elgesio sąsajas. Jis manė, kad

(N) neurotizmas susijęs su seksualiniu distresu ir konfliktais;

(E) ekstraversija susijusi su patologijos nebuvimu, aukštu seksualiniu aktyvumu;

(P) psichotiškumas gali liudyti apie iškrypusią arba sutrikusią (impersonal) asmenybę, agresyvų seksualinį elgesį.

Apibendrinant EPQ duomenis aiškėja, kad pedofilai pasižymi aukštu neurotizmu, psichotiškumu ir ženklia introversija palyginti su kontroline tiriamųjų vyrų grupe (Dennison ir kiti 2001).

Neuroticism, Extraversion, Openness to Experience Personality Inventory-Revised (NEO PI-R) (Costa ir McCrae) sukurtas matuoti neurotizmą (N), ekstraversiją (E), atvirumą patirčiai (O), pasitenkinimą (agreeablenesss), sąžiningumą (C).

Trull, Useda, Costa ir McCrae (1995), praneša apie koreliacijas tarp MMPI-2
Personality Psychopathology Five ir NEO PI-R.

Pasitelkus NEO PI-R buvo atliktas tyrimas:

(A) grupę sudarė 64 vyrai, seksualiniai nusikaltėliai, dar suskirstyti į atskirus pogrupius: incestas šeimoje, incestas šeimoje kur yra vaikų iš kitos santuokos (Stepfamily) ir svetimi užpuolikai; (B) grupę sudarė 33 vyrai, kurie nebuvo nusikaltėliai. Seksualiniai nusikaltėliai iš incestas šeimoje grupės kur yra vaikų iš kitos santuokos bei nepažįstamųjų grupės nusikaltėliai pasižymėjo aukštu neurotiškumu (N), žema ekstraversija (E) ir žemu sąžiningumo lygiu (C), palyginti su kontrolinės grupės vyrais. Seksualiniai nusikaltėliai pasižymėjo mažesniu atvirumu patirčiai (O). Seksualiniai nusikaltėliai taip pat pasižymėjo aukštesniu lygiu, tam tikruose (A) aspektuose, buvo kuklesni ir švelniau nusiteikę nei kontrolinės grupės vyrai.

Rezultatai parodo, kad seksualiniai pažeidėjai gali turėti sunkumų užmezgant ir palaikant artimesnius ryšius, dalinai dėl asmeninio emocinio nestabilumo, tendencijos vengti socialinių susibūrimų, negebėjimo pasveikti savikontrolę ir planuoti. Miller (1991) praneša, kad aukštas neurotiškumas ir žema ekstarversija bei nesąžiningumas yra trys negatyvūs faktoriai lemia prastas gydimo prognozes.

Intensity of Sexual Desire and Symptoms Scale. Šis diagnostikos metodas paprastai naudojamas terapijoje, gydant, kai siekiama nustatyti gydymo efektyvumą. Matuojama seksualinio troškimo intensyvumas 8 balų skalėje.

Biologiniai testai

Falometriniai testai matuoja penio pasikeitimus demonstruojant įvairius seksualinius stimulus. Tokia diagnostika vertinama kontraversiškai, iš dalies todėl, kad ne visi sureagavę į stimulus yra seksualiniai nusikaltėliai, kai kurie gali reakcijas nuslopinti, tad duomenys būna tikslesni tik esant labai dideliai traukai. Kitas tyrimo metodas, matuojant smegenų bangas, manoma yra kur kas patikimesnis, rodo gerus rezultatus.

Teisiniai klausimai

Manoma, kad didesnė dalis seksualinių pažeidėjų paprastai lieka visuomenei nežinomi ir nenubausti. Nusikaltėlių identifikavimo procesas yra gana sudėtingas: vaikas turi pasipasakoti apie įvykį, arba apie tokį atvejį turėtų kilti įtarimas, pranešta deramų institucijų pareigūnams, įkalčiai turi būti pakankamai svarūs, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir t.t. Kita vertus, išnaudojimą patyręs vaikas gali būti vienintelis įvykio liudininkas, kurio liudijimai gali pasirodyti nepatikimi ar nelaikytini vertais.

Dauguma seksualinių nusiklatėlių prasižengia todėl, jog neturi galimybės lytiškai santykiauti su suaugusiais partneriais ir patys, šiaip, nėra pirmenybę teikiantys vaikams. Tokiais atvejais, teisinės bausmės, paprastai būna efektyvios. Tikriems pedofilams, įvairios bausmės, paprastai, turi mažai praktinės naudos, siekiant juos atbaidyti nuo nusikalstamo elgesio ateityje.

Rizikos įvertinimas

Seksualinių nusikaltimų pasikartojimo rizika (recidyvas) numatoma tiriant ryšį tarp nusikaltėlio individuaus atvejo ir tokių objetyvių kintamųjų kaip amžius, šeimyninė padėtis ir t.t.

Nustayta, kad ypač reikšmingas prediktorius yra psichopatija. Kriminalinei psichopatijai nustatyti taikoma „Psychopaty Checklist – Revised (PCL-R) (Hare, 1991).

Reikšmingas ryšys tarp psichopatijos ir deviantinio seksualinio potraukio dažniausiai nustatomas seksualiniams užpuolikams, bet ne incesto atvejais (Serin. Malcolm, Khanna ir Barbaree, 1994).

Yra sukurta ir visa eilė kitų instrumenų pritaikytų šiai seksualinių nusikaltimų sričiai.

The Sexual Violence Risk-20 (SVR-20) by Boer, Hart, Kropp, and Webster (2003);

The Abel Assessment for Sexual Interest; the Sex Offender Risk Appraisal Guide (SORAG) by Quinsey, Harris, Rice, and Cormier (1 998);

The Minnesota Sex Offender Screening Tool-Revised (MnSOST-R) by Epperson et al. (1 998);

STATIC-99 by Hanson and Thornton (1 999-2000).

Terapija

Gydant atkreipiamas dėmesys į tokias problemas kaip seksualinis poreikis, nukrypimas, empatija, socialiniai įgūdžiai, pykčio kontrolė, prisitaikymo įgūdžiai.

Apibrėžiami penki pagrindiniai tikslai Green (1995) pažeidėjams:

1. Pripažinti kaltę ir nukrypusią nuo normos motyvaciją,
2. Priisiimti atsakomybę už savo elgesį ir pripažinti pagalbos poreikį,
3. Suprasti, pažinti elgesio priežastis,
4. Suprasti minčių ciklus vedančius prie iškrypusio elgesio ir įsisavinti tam pasipriešinimo strategijas.
5. Atlyginti žalą.

Kai kurie efektyvesni gydymo metodai:

1. Kognityvinė elgesio terapija.
2. Socialinių įgūdžių lavinimas, psichoedukacija.
3. Empatijos aukai ugdymas.
4. Prevencija. Priemonės užkertančios elgesio pasikartojimną.
5. Farmakoterapija.
6. Chirurginiai metodai.

Išvados

Pedofiliją galima apibrėžti kaip socialinę, teisinę ir psichologinę problemą vienu metu. Čia reikalingas įvairių sričių specialistų bendradarbiavimas ir nuodugnesni ilgalaikiai tyrimai. Reikalingas detalus ir nuoseklus problemos sprendimo planas. Skirtingi gydimo metodai yra skirtingai veiksmingi įvairioms nusižengusiųjų grupėms. Kokiam tipui, koks gydymas yra veiksmingesnis,  kokiam laiko periodui, iki galo dar nėra aišku. Reikalingas bio-psicho-socialinis-teisinis modelis leisiantis efektyviai identifikuoti ir tvarkytis su įvairiomis pedofilijos formomis.
.
Parengta pagal:
Bhagwan A. Bahroo, M.D „PEDOPHILIA: Psychiatric Insights”.