Pensija skirta mėgautis gyvenimu, o ne jį užbaigti – mano psichologas

Nors daugelis pamanysite, ką šia tema galiu parašyti, nes man iki pensijos dar toli, tačiau nusprendžiau pasidalinti mintimis, remiantis savo artimųjų ir klientų pasakojimais, kurie yra ir buvo susidūrę su krize sulaukę pensijinio amžiaus. Nesunku pastebėti, kad daugelis žmonių, išeidami į pensiją, tiesiog nesidžiaugia gaudami užtarnauto poilsio. Jie nežino, kur dėtis, tampa apatiški, jaučiasi esą nereikalingi. Todėl nusprendžiau paieškoti atsakymų, ką daryti, kad apatija neapimtų viso gyvenimo?

Gavau laišką, kurio autorė suteikė man leidimą publikuoti šiame straipsnyje:

“Nors man 61-neri, tačiau prieš kelias savaites pasijutau, tarytum, man būtų visi aštuoniasdešimt. Tai, pastebiu, lemia ne fizinė sveikata, tačiau psichologiniai sunkumai. Visa tai prasidėjo nuo išėjimo į pensiją. Tiesą sakant, niekuomet nemąsčiau, kad išėjimas į pensiją man taps tragedija. Kiek save pamenu, kadaise svajojau apie tai, kad kada nors ateis laikas, kuomet nereikės ryte temptis į darbą, kuomet galima bus užsiimti tuo, kuo iš tikrųjų norisi, o ne mąstyti apie tai, kaip pagaliau ateisiu namo ir reikės gaminti vakarienę. Tačiau viskas pasirodė yra kitaip. Dabar nežinau, kur man dėtis.

Pirmoji mano naujojoj gyvenimo savaitė buvo “paaukota” miegui bei namų tvarkymui. Dar savaitę svečiavausi pas dukrą, kuri išvyko gyventi į Kauną, o vėliau – viskas. Atsikeliu ryte ir prasideda eilinė tuščia diena. Aš nesu įpratusi valandomis žiūrėti televizorių, o serialų tiesiog neapkenčiu. Į parduotuvę dažnai eiti man nėra ko, juk kiek reikia maisto vienai moteriai. Dienai man visiškai užtenka pakelio kefyro ir kelių sumuštinių. Su sveikata pas mane viskas gerai, tačiau gaunasi taip, kad laidoju save gyvą. Anksčiau iš darbo grįždavau pavargusi, todėl nebūdavo laiko liūdnoms mintims. Tačiau dabar aš pastoviai mąstau apie tai, kad atėjo senatvė. Apie tai, kad dabar esu niekam nereikalinga – dukra seniai užaugo, o su anūkais sėdi kita močiutė, kuri taip pat gyvena Kaune.  Vyras mirė prieš 6 metus. Būna taip, kad savaitės bėgyje neištariu nė žodžio. Naujo darbo susirasti negaliu, juk kas mane priims tokio amžiaus? O juk kažkada mane gerbė kolegos, buvau gera specialistė, gerai sutariau su vadovais. O kas liko dabar? Gaunasi, kad išėjus į pensiją man belieka laukti mirties?”

Deja, tačiau daugeliui iš mūsų išėjimą į pensiją lydi ne džiaugsmas, o nerimas, liūdesys, apatijos jausmas. Be paliovos kamuoja mintys apie ateinančią senatvę, apie tai, kad savo darbo vietą atėjo laikas užleisti jaunesniems, kad darbe jau gali apsieiti be jų. Labiausiai nuo “pensijinio streso” kenčia tie, kurie darbe dirbo intensyvų kūrybinį darbą ir tie, kas gyvena vienas ir atitolęs nuo vaikų, anūkų.  Jiems išėjimas į pensiją dažnai tampa didžiausia tragedija.  O juk norėtųsi, kad pakitęs pensijinio amžiaus žmogaus statusas būtų ne prastesnis, nei vidutinio amžiaus žmogaus.  Todėl nusprendžiau pasidalinti mintimis apie tai, kaip prisitaikyti prie savo naujojo socialinio statuso ir toliau mėgautis gyvenimu išėjus į pensiją.

Žingsnis po žingsnio

Artėjant pensijiniam amžiui, žmogui tenka pereiti kelis etapus. Pirmasis etapas, taip vadinama priešpensijinė fazė.  Čia pensija yra matoma kaip tolima ateitis, tačiau kartu ir neapleidžia nerimo jausmas. Daugelis mūsų šiame etape pradeda kaupti pinigus ateičiai, pradeda “kurti” tą vietą (pvz. sodybą, namus), kurioje yra planuojama praleisti didelį laiko tarpą išėjus į pensiją, mėgina ieškoti naujų ilgalaiki pomėgių. Ir šie sprendimai yra visiškai teisingi, juk po tokio pasiruošimo žmonės nustoja taip bijoti išėjimo iš darbo.

Antrojo etapo pavadinimas skamba ganėtinai romantiškai: “Medaus mėnuo”. Jis prasideda iškarto išėjus į pensiją. Žmogus, laisvės dėka, pajaučia euforijos jausmą, juk daugiau nereikia kažkur skubėti, galima užsiimti tuo, kas patinka.

Tačiau, deja, po “medaus mėnesio” dažnai ateina nusivylimo fazė, kuri, paprastai, pasireiškia dėl to, kad pensijinio amžiaus paveikslas, kurį žmogus nupiešia savo vaizduotėje, neatitinka realybės. Pavyzdžiui, išėję į pensiją Jūs buvot įsitikinęs/usi, kad Jūs savo laisvą laiką leisit anūkų priežiūrai, tačiau vaikai atsisako Jūsų pagalbos. Arba Jūs išsirinkot sau naują pomėgį, tačiau sveikatos sunkumai trukdo užsiimti mėgiama veikla.  Daugeliui nusivylimo fazė yra keičiama sekančiupersiorientavimo ir stabilizacijos etapu, kurio metus žmogus pradeda įsisąmoninti savo silpnąsias ir stipriąsias savybes, ko pasekoje pasirenka jam tinkančius užsiėmimus. Tačiau yra nemažai žmonių, kurie ir dėdami milžiniškas pastangas, nesugeba atrasti savęs.

Pasitikėjimas savimi

Tyrimai atskleidžia, kad geriausiai pensijinio amžiaus gyvenimo pokyčius priima vidutinės arba aukštos savigarbos žmonės. Todėl tiems, kas niekaip negali susitaikyti su naujuoju socialiniu statusu, visų pirma reikėtų pradėti geriau elgtis su pačiu savimi. Dažniau prisiminkite savo pasiekimus, neteiskite savęs už padarytas ir daromas klaidas. Kiekvieną, nors ir pačią mažiausią pergalę priimkite ir vertinkite ją.

Tik Jūs patys atsakot už savo gyvenimą

Stenkitės neperkelti atsakomybės už savo gyvenimą ant kažkieno kito pečių. Daugelis pensijinio amžiaus žmonių mano, kad dėl jų blogo nuotaikos ir nereikalingumo jausmo yra kalti aplinkiniai: vaikai, kurie nenori gyventi kartu su pasenusiais tėvais, buvę vadovai, kurie nusiuntė į pensiją vertingą darbuotoją, draugai, kurie retai užsuka į svečius. Tačiau už savo gyvenimą turite būti atsakingi Jūs patys. Ir, visų pirma, gyvenate Jūs dėl savęs. Daugeliui atrodo, kad nėra būtina pačiam sau gaminti skanius pietus – juk pačiam sau tiks ir maximos šaldyti pusfribikačiai, o ir nebūtina tvarkyti namų – juk vistiek niekas neužeina ir t.t.  Kaip bebūtų, visa tai daryti yra svarbu. Nors pradžioje per jėgą, priversdami save, tačiau su laiku šie kasdieniniai poelgiai padės Jums susidoroti su liūdesiu ir bloga nuotaika.

Raskite sielai artimų užsiėmimų

Aišku, geriausias būdas išgyventi išėjimą į pensiją – rasti sau užsiėmimų, kurie būtų artimi sielai. Viena mano pažįstama, išėjus į pensiją, pradėjo sodinti ir rūpintis gėlėmis po jos namų langais. Beje, šis pomėgis leido šiai moteriai tapti populiariausias laiptinės dama. Kaimynai, kurie daug metų net nežinojo šios moters vardo, pradėjo su ja bendrauti. Ji susipažino su visais kaimynais, iš kurių su keliais pradėjo artimai bendrauti kiekvieną dieną.

Dar vienas sunkumas, su kuriuo susiduria “pradedantysis” pensijinio amžiaus žmogus – nemokėjimas bendrauti su žmonėmis, tiesiog taip, kaip žmogus su žmogumi, o ne darbiniais klausimais. Todėl, jeigu sutikote žmogų, su kuriuo sunku rišti kontaktą, bendravimą, arba pats esate iš tokių, susimąstykit, kaip tai galima būtų pakeisti. Tiems, kurie sutiko tokį žmogų, prisiminkite, kad vienišų žmonių yra be galo daug, tad jeigu su vienu dialogas nepasisekė – tai tikrai ne tragedija. O tiems, kurie gyvenimo yra išmokinti nemokėti kurti ir palaikyti socialinį kontaktą, rekomenduoju užsiimti savęs pažinimu, galbūt, kreiptis konsultacijos pas psichologą.

Beje, daugeliui ieškant naujų pažįstamų – padeda šuo. Įsigykite keturkojį draugą. Šuniukai – jie yra išskirtinė rūšis, pas kuriuos visuomet atsiras tema bendravimui, kompanija pasivaikščiojimui ir kuriam būsite reikalingas/a.

Psichologas-psichoterapeutas Erikas Siudikas | psichologas-psichoterapeutas.lt