Po to, kai jis pasirenka ne tave

Klausimas: Su vaikinu draugavome pusantrų metų. Jis gyveno kitame mieste, bet dažnai susitikdavome savaitgaliais, kasdien susiskambindavome. Labai jį mylėjau. Jau planavome, kad baigusi studijas persikelsiu gyventi pas jį. Prieš savaitę gavau jo žinutę. Parašė, kad nebenori su manimi bendrauti. Suprato, kad manęs nebemyli. Palinkėjo man susirasti kitą. Visą laiką verkiu, nieko nebegaliu daryti… Kaip man jį pamiršti?

Kaip mums Juos pamiršti?…

Po to, kai po ketverių metų draugystės jūs eilinį kartą išeinate pasivaikščioti po Vingio parką ir Jis lyg tarp kitko užsimena, kad nusprendė susituokti su ta, kurią jam parinko mama. Ir vestuvių data jau numatyta… Šią vasarą…

Po to, kai tu prastypčioji valandą prie veidrodžio, ruošdamasi į pasimatymą su Juo, o Jis parašo žinutę: ,,Sorry, katuk L. Negalėsiu ateiti. Netikėtai grįžo manoji“…

Po to, kai nenoriai atsisveikinęs iki rytojaus, Jis dingsta kaip į vandenį. Nebeatsako į tavo skambučius, nebeskambina ir ištrina tave iš Fb draugų.

Po to, kai atsiranda po pusmečio ir kaip tikram draugui nuoširdžiai pasipasakoja, kokią nuostabią merginą Jis dabar turi…

Po to, kai pakviečia romantiškos vakarienės penktadienio vakarą ir įteikęs puokštę raudonų rožių paprašo menkos paslaugėlės: ,,Pabūk su manimi paskutinę naktį, rytoj mano vestuvės“.

Po to, kai jaukiai apsigyvenęs tavo namuose, po poros metų prisipažįsta, kad Jam patinka vyrai…

Po to…

Geriausia būtų ,,pasidaryk pats“ būdu imtis smegenų lobotomijos: gražiai chirurginiu peiliuku atrėžti tą smegenų dalį, kuri buvo skirta Jam. Kad nebeliktų nė vieno prisiminimo, vaizdo ar net kvapo… Ir dar gerai būtų numarinti tą kvailai kvaksinčią širdį, skausmingai susigniaužiančią į kietą gumulą kas kartą apie Jį pagalvojus. Arba dar galima pabandyti dideliu kiekiu maisto išstumti iš skrandžio tą Puntuko dydžio akmenį, kad nelenktų prie žemės.

Nes kitaip…

Bet kas, bet kur, bet kada vis primins tą vyrą, kuris pasirinko ne tave. Mėtinis skonis, kortų žaidimai, įtrūkusi plytelė, brokoliai, dryžuota suknelė, su kuria Jam atrodei ypatinga… Net ir tas raštelis ant stalo su atsainiai pabraižytu maršrutu iki Jo ofiso. Visos picos – nes tik su Juo jos buvo skanios. Kino teatrai ir parkai, net ir tiesiog karštas oras, o jau tas kvapas! Viskas primena tik Jį. Jis visur! Negali nei į gatvę išeiti, nei būti namie. Atrodo, kad visas pasaulis susimokė prieš tave ir tyčiojasi neleisdamas Jo pamiršti. Graudžiai juokingai skamba draugių patarimai: ,,Pamiršk jį!..“ Geriau jau jos patylėtų. Kaip pamiršti, jei net kvėpuoti, apie Jį nepagalvojus, neišeina?

Klysta tie, kurie skundžiasi, kad sunku santykius užmegzti. O jūs pabandykite at-megzti! Kai jau kitas žmogus įsileistas giliai į širdį, kai pradėtas kurti savitas tik jūsų dviejų pasaulis, su tik jūsų dviejų pomėgiais, tik jūsų įvykiais, tik jums suprantamais juokeliais, tik jums reikšmingomis dviprasmybėmis, jūsų draugais, jūsų muzika, jūsų patiekalais, jūsų vietomis… Visos šios smulkmenos tarsi nematomos gijos susieja du žmones, suriša jų gyvenimus. Pinasi, susipina į vis stiprėjantį ryšį. Ir nesvarbu, kad net ir vienu sakiniu, galima nutraukti bendravimą, – du žmones siejusios gijos ilgai dar lieka gyvos. Kad ir išdraskytos, nukapotos, apdegintos… Reikia nemažai laiko, kol jos nustoja kraujuoti, apmiršta ir nunyksta.

Po to… Dar reikia daug laiko. Santykį užbaigti daug sunkiau nei pradėti, nors daug kam atrodo atvirkščiai. Reikia nemažai laiko, kantrybės, atjautos pačiai sau. Neužtenka valingai nukreipti mintis į kitas veiklas, nepadeda ir puolimas į pirmą pasitaikiusį glėbį, taip pat negali tiesiog nuspręsti – ,,aš jį jau pamiršau“ – ir gyventi toliau apsimetant, kad nieko nebuvo. Netinka nei saviapgaulė, nei slėpimasis iliuzijose. Santykio užbaigimas – užsiėmimas ne iš lengvųjų. Gal todėl tiek daug moterų metų metus gyvena širdį maudžiančiose neužbaigtų santykių raizgalynėse. Kai neužtenka stiprybės pripažinti, kad jis pasirinko ne tave ir priimti visus, iš to sekančius skaudžius išgyvenimus. Kai reikia kiekvieną nutrūkusią, su Juo jungusią giją imti kaip atvirą nervą ir atsargiai, su begaliniu rūpesčiu, išrankiojus nuoskaudų šukes, aptvarstyti ir atgal į širdį susigrąžinti, bet jau kaip gražius prisiminimus, kaip patirtį.

,,Tame gyvenime, kuriame buvai su Juo turi lyg ir numirti“, – laiške dalinasi viena jauna moteris. – ,,Truputį nužudyti ir mirti, kad gimtum iš naujo“. Brandesnė, gražesnė, išmintingesnė. Ne įklimpusi nuoskaudose ir ne prikaupusi menkavertiškumo, bet paaugusi.

Todėl, išskirtinai savo pačios labui, net ir nutrūkusius santykius reikia užbaigti. Ne pamiršti, įsižeisti iki gyvenimo pabaigos, o užbaigti. Susirinkti nuolaužas, susitvarstyti žaizdas, išverkti visas ašaras, palaidoti visas iliuzijas, nebelaukti, nebesitikėti, nebegaišti laiko. ,,Niekada to nesinori, nes širdies paviršiuje tu naiviai tikiesi, kad jis persigalvos ir viską metęs atbėgs pas tave rankom išskėstom“, – dalinasi Inesa. – ,,Bet kai galų gale supranti, kad nebenori kiekvieną kartą prisiminusi jo komplimentą, apsidžiaugti, o po akimirkos galvoti apie tai, kaip dabar Jis jį sako kitoms, arba, kad daugiau Jis tau to nebekartos, nes jo nebebus šalia. Tenka pabaigti. Man reikėjo paskutinio ilgo ir neaiškaus susitikimo, kurio metu visą laiką norėjau verkti, o jo pabaigoje negalėjau nustoti šypsotis, nes pagaliau šis nesąmoningas santykis baigėsi ir man.“

Užbaigti santykį, reiškia pabaigti ir su savigaila, susitaikius su tuo, kad jis pasirinko ne tave. Ką padarysi… Žmonės turi teisę rinktis. Net ir vyrai! Ir nereikia Jo pamiršti, vargu ar tai įmanoma. Bet reikia susirinkti viską, kas buvo tarp jūsų gražaus, šviesaus, gero. Kaip kad gintarą žmonės renka jūros išmestose šiukšlėse. Po gabalėlį, po trupinėlį… Kad ir kiek tas santykis truko, kad ir koks skaudus nepasirinkimas įvyko, visada galima išsirinkti viską, kas jame buvo gražu ir pasidėti į savo širdies taupyklę.  Tikrai dar pravers!

Psichologė psichoterapeutė Lina Vėželienė | gyvojipsichologija.lt

Iliustracija: Phoebe Dill