Pokalbis su psichologe Rasa Bieliauskaite: apie skyrybas

Viena iš šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ steigėjų, psichologė dr. doc. Rasa Bieliauskaitė yra dviejų dukrų mama ir Individualiosios psichologijos instituto direktorė. Neseniai „Bendrakeleivių“ komandos parengtai knygai „Įskaudinta meilė. Skyrybos: išgyventi ir kilti“ Rasa rengė dalį tekstų.

Rasa, jūs esate viena iš minėtos knygos tekstų autorių, gal galite trumpai ją pristatyti?

Ši knyga gimė kaip idėja ir būdas dokumentuoti mūsų centro veiklą ir patirtis bei kaip noras pasidalinti tuo su kitais. Ji yra apie žmogaus psichologinius, dvasinius išgyvenimus, visos temos joje – bendražmogiškos. Knyga skirta visiems, kurie turi sąlytį su skyrybų patirtimi, taip pat tiems, kurie nori giliau suprasti skyrybas patiriančiųjų būsenas ir kylančių nemalonių jausmų priežastis, bei bendram suvokimui, kad tai yra sunki patirtis. Savo tekstus knygai parašiau greitai. Patiko rašyti ir labai patinka knyga, ypač jos forma, struktūra.

Žinojimas, kaip būti su skausmu, pykčiu, gedulu, liūdesiu, situacijos nepalengvina. Tai sunkūs jausmai, kuriais žmonės dalinasi išsiskyrusiųjų grupėse. Ką jums asmeniškai, o kartu ir kaip profesionaliai psichologei, tai reiškia?

Tą skausmingą emocijų ir išgyvenimų krūvį pažinti, priimti bei dirbti su juo nėra lengva. Tikrai sunku, ir tai viena iš priežasčių, kodėl savipagalbos grupes lydi ne vienas specialistas, o komanda. Prieš atsirandant išsiskyrusiųjų sielovados centrui, suvokiau, kad jis neabejotinai reikalingas, iš kitos pusės, tai gąsdino, nors esu psichologė. Nerimavau, kad žmonės grupėje jaustųsi saugūs, kad vieni kitų neužgautų. Visą laiką stengiamės, kad grupių dalyviai jaustų saugumą, pasitikėjimą. O jie pasiima tiek, kiek gali pasiimti šiame savo gyvenimo etape.

O dėl skausmo… Aš kaip psichologė, žinau, kad verkti, kai skauda, yra gerai, kad žmogus turi teisę ir būtinybę išjausti, išreikšti blogus, sunkius jausmus, kad juos atpažintų, suvoktų ir pradėtų su jais tvarkytis. Tai yra vertinga patirtis. Grupėje kylantiems jausmams svarbu suteikti erdvę, kad ir kokie negatyvūs jie būtų: pyktis, priešiškumas. Pyktis – tai emocija, su kuria reikia dirbti. Reikia ją pažinti, pripažinti, apžiūrėti, išreikšti, o vėliau galvoti, ką su tuo pykčiu daryti.

Kadangi išėjimo iš skyrybų krizės grupės yra mišrios, kyla ir prieštaringų emocijų tarp lyčių. Kartą, kai grupėje iš vyrų buvo tik kunigas Antanas Saulaitis, moteris, pagauta pykčio, žiūrėdama jį emocingai klausė: „Na, jūs vyrai, pasakykit, kaip galima taip daryti?“ Kunigas Antanas tik švelniai šypsojosi… Asmeniškai man buvo privilegija dirbti kartu su A. Saulaičiu. Jo šiltas buvimas yra gyvas liudijimas ir svarbios erdvės sukūrimas, kur sunkios būsenos ir jausmai gali būti išsakyti. Mes suteikiame erdvę sunkiems jausmams būti, paskui žmogus gali po truputį su jais susitaikyti ir pradėti gyventi su ta patirtimi, kuri jam nutiko.

Kas padėdavo jums nepersiimti kito skausmu?

Kai susiduri su kito skausmu, jis paliečia. Tačiau svarbu nesumaišyti savo skausmo su kito. Kad taip neatsitiktų, reikia pažinti savo dvasinę erdvę, jausmus, tarp kurių yra ir skausmas. Jei nepažįsti savo skausmo, susilietęs su kito jausmu, gali būti išmuštas iš vėžių.

Į „Bendrakeleivius“ atėjau dirbti kaip psichologė, dirbdama papildomai mokiausi psichoterapijos analizės, vaikščiojau į asmeninę terapiją, patyrimų seminarus.

Man asmeniškai metų ciklo, savaitės ribų suvokimas, sekmadieninė Bažnyčia tapo tuo, kas kūrė gyvenimo sanklodą, gyvenimą ritme, kur tilpo visi mano gyvenimo sunkumai, jausmai, išgyvenimai. Suvokimas, kad visa mano patirtis turi savo vietą ir laiką, ilgainiui tampa ramus ir gydantis. Dėl šios aiškios vidinės struktūros galėjau atsiverti kitiems.

Pasidalinkite savo asmenine „netekties“ patirtimi, kiek ji buvo svarbi šioje veikloje.

Pradžioje, kai prisijungiau prie Elvyros Kučinskaitės ir tėvelio Antano Saulaičio komandos, man neatrodė, kad esu iš to paties išsiskyrusiųjų žmonių rato, nors viena auginau dukras. Nesijaučiau išsiskyrusi, nes nebuvau ištekėjusi. Nors mano gyvenime išsiskyrimas buvo, bet jis buvo kitoks.

Į grupes ateinantiems žmonėms pabrėždavome, kad visi, kurie čia dirbame, esame patyrę panašių į jų išgyvenamas patirtis. Aš dirbau grupėse kaip psichologė, tačiau neįsisąmoninau, kad pati esu panašioje situacijoje. Man prireikė ne vienos, o keleto grupių, kol supratau, kad ir aš esu išsiskyrusi. Pradėjau tai suvokti ir keitėsi savęs pačios, savo santykių suvokimas, patirties priėmimas. Tada supratau, kad atėjau čia ir esu toje vietoje, nes pati esu tokioje pačioje situacijoje.

Buvo nelengva priimti santykių netektį, galimos šeimos įsivaizdavimo griūtį. Iki tol stengiausi būti tvirta, pati viską galėti ir daryti. Reikėjo daug laiko, terapijos, kad priimčiau tai, ko neturiu. Dabar jau retai grįžta tas liūdesys, kuris iškildavo, kai matydavau tėtį, besirūpinantį vaikais ar vyrą – žmona.

Nors nebūtinai turi turėti asmeninę patirtį, kad galėtum įžvelgti kitų skausmą, tačiau mes tokio modelio norėjome, „Bendrakeleiviuose“ dauguma grupių vadovų formavosi iš dalyvių.

Kai matydavote sveikstančius žmones, suvokdavote savo sunkaus darbo vertę?

Svarbu savęs nesureikšminti. Būtina suvokti, kad nors atiduodi tai, ką gali geriausio, bet esi įrankis didesnėse rankose. Kartais net nežinai, kokią įtaką tavo pasakyti žodžiai turės kitam. Gali ir nieko neduoti, tik padėti kitam išbūti ir paskatinti ieškoti. Man patinka „tuščių rankų“ suvokimas, šį terminą atradau lenkų kunigo Tadeuszo Dajczerio knygoje „Tikėjimo įžvalgos. Dvasingumo teologijos klausimai“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2010). Man padeda šis žinojimas, kad reikia būti nuolankiai ir turėti „tuščias rankas“, žiūrėti, ką dvasia per kitus žmones atneša tau ir per tave duoda kitam.

Ar įmanoma visiškai pasveikti po skyrybų patirties?

Tai, ką patyrėme, palieka ženklų mumyse, bet jei norime būti laisvi nuo skriaudos, turime paleisti ir atleisti. Man atrodo, kad atleidimo kelionė tęsiasi tiek, kiek tęsiasi gyvenimas. Kai peržiūriu savo gyvenimą, tie patys dalykai iškyla naujai. Kartais vis grįžti ir grįžti… Būna, atrodė, kad atleidau, pasirodo, jog ne. Vėl klausiu savęs: ar tikrai jau išgyvenau tą skausmą? Tai nėra lengva, tai ilgas procesas. Svarbu, kad jis nebūtų nesąmoningas, nekontroliuojamas, kad neveiktų iš „pogrindžio“. Kai negali atleisti, prašai Viešpaties: „Aš negaliu, Tu atleisk vietoje manęs.“

Ir apie jūsų dvasinę patirtį. Kiek ji padeda jums, kaip psichologei ir kaip žmogui asmeniškai?

Kai Elvyra Kučinskaitė ir kunigas Antanas Saulaitis mane pakvietė bendradarbiauti kaip psichologę, aš lankydavausi Šv. Jonų bažnyčioje, buvau konvertitė. Atsimenu, kad pirmas išėjimo iš skyrybų krizės grupės susitikimas ir įvyko už tos bažnyčios altoriaus, pašonėje.

Atsivertimas buvo mano sąmoningas sprendimas, kai supratau, jog viena auginsiu vaikus, o tam reikalingas dvasinis pamatas, kad turėčiau nuo ko atsispirti. Galvojau: juk gyvenu Lietuvoje, kur tikėjimo pamatas yra krikščionybė, ir aš noriu dalyvauti bažnytinėje veikloje. Dvasinis aspektas man buvo svarbus ir psichologiniame darbe. Ieškojau jo, kad psichologo darbas nebūtų vien tik emocijos, bet būtų susietas su pasauliu ir savęs suvokimu jame. Taip pat rėmiausi A. Adlerio mokyklos pagrindu – bendrumas su kitais žmonėmis, savęs ir kitų žmonių pažinimas, jų supratimas, tolerancija, priėmimas. O tai jau susiję su dvasine realybe, daugiau nei tai, ką žmogus turi. „Kur du ar trys susirenka mano vardu,…“ (Mt 18, 20). Taip susibūrus išgyvenamas Dievo artumas.

Ką dar, be Dievo artumo, taip susibūrę išgyvenote?

Daug dalykų keitėsi išsiskyrusiųjų sielovados procese. Kai pamatėme, kad formuojasi „Bendrakeleivių“ bendruomenė, tada ėmėme rengti rekolekcijas ir mokymus vadovams, o grupių žmonėms – stovyklas. Jautėme, kad svarbiausia yra būti kartu, pasidalinti patirtimi, malda, mąstymu. Vadovai turėjo savo farmaciją, kuri rėmėsi Jėzuitų dvasingumu, seserų iš Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sielovada ir Tiberiados vienuolyno brolių dvasine praktika. Man asmeniškai labai svarbios patirtys, išgyventos drauge su Tiberiados bendruomene Baltriškėse, pamatymas, kiek daug gali padaryti keli žmonės su tikėjimu, dvasia, atsidavimu. Man tai suteikė daug pasitikėjimo ir tikėjimo, kad einu teisingai, tinkama linkme, kad nesu viena, bet dalyvauju bendrame judėjime, kad tai yra dvasios vedimas. Kad tai nėra tik emocionalu, racionalu ar intelektualu, bet yra ir labai svarbus dvasinis aspektas.

Ką jums, kaip žmogui, davė „Bendrakeleivių“ veikla?

Ryškiausius bendruomenės susibūrimo atsiminimus siečiau su vasaros stovyklomis. Pirmoji stovykla, kuri vyko, pliaupiant lietui ir maknojant per molį, su meno terapijos užduotimis. Šis vaizdinys turbūt labai atliepia mano tuometinę vidinę būseną, kuri asocijavosi su kelio pradžia: sunkaus ėjimo, kaip per šlapią molį, eini ir slidinėji…

Vėl stovyklos vaizdinys, bet jau kitoks: su rūkstančiomis krosnimis pas Tiberiados brolius Baltriškėse, senojoje klebonijoje. Žmonės renka gėlių „buketus“ iš įvairių augalų, kiekvienas augalas su pavadinimu. Buvimas gamtoje, vasara, žemuogės, dailės terapija, Mišios obelų sode… Visa tai vedė mus prie suvokimo apie žmogaus kūrybiškumą, žmogaus visuminį suvokimą per jo kūno pojūčius.

O paskutinėje stovykloje profesionalių menininkų padedami gaminome ir džiugiai leidome aitvarus.

Gyvenimo tarpsnis drauge su „Bendrakeleiviais“ mane sustiprino asmeniniame gyvenime, šeimoje, bendraujant su dukromis. Mes tapome bendruomenės dalimi, ir man, kaip mamai, buvo labai svarbu, kad dukros turėjo bendruomeninę patirtį kaip pagrindą išgyventi bendrystę bei atgauti dvasinį ir kūrybinį pasitikėjimą. Dirbdama bendravau ir su respublikiniais šeimų centrais, suvokiau bendruomenės svarbą, man norėjosi, kad žmonės nebūtų izoliuoti, atskirti po skyrybų. Vertinu „Bendrakeleiviuose“ turėtus bendrus dvasinius patyrimus, kurie ilgainiui suteikė džiaugsmo gyvenimui. Taip pat nešuosi su savimi viską, ką gavau tame etape: bendrystę, šilumą, ėjimą kartu, pasitikėjimą kitais ir savimi, dvasinį augimą, pažinimo priėmimą, perėmimą…

Smagu matyti, kad dalis bendrakeleivių lieka bendruomenėje. Gera, kai pastebi, kad žmonės pajudėjo iš savo sunkaus taško, džiaugiuosi, kai kas nors iš ėjusių drauge lieka draugais. Man svarbus tas jausmas, kad einame vienu keliu, ir nors aš daugiau savęs investuoju į Individualiosios psichologijos institutą, bet turiu jausmą, kad mano, ir „Bendrakeleivių“ keliai juda ta pačia kryptimi.

Mes kartu kūrėme, davėme, gavome ir judame toliau. Bet kuriuo atveju dividendus gavau tikrai didelius.

Ar nujaučiate išsiskyrusiųjų sielovados tendencijas bažnyčios kontekste?

O, taip. Prieš dešimtmetį, kai veikla prasidėjo, sulaukėme priešiškumo iš aplinkos: „kuo čia užsiimate?“ Pamenu, kaip džiaugėmės, kai mus, kaip organizaciją, pakvietė į Šiluvoje vykstančias Šeimų dienas. Mums buvo taip svarbu, kad rengėjai stengėsi inkorporuoti mus į bendrą šventės kontekstą, bet praeinančių žmonių reakcija būdavo stipri nuostaba. Jie tarsi atšokdavo nuo mūsų paruoštų stendų ir knygų su potekste: „Ai, čia išsiskyrusieji.“ Ilgainiui mus ėmė kviesti į kunigų seminarijas, konferencijas, skatino dalintis patirtimi. Išsiskyrusių šeimų yra ir buvo daug, norėjome išgirsti ir atliepti tai patyrusių žmonių poreikius. Dabar bažnytiniame kontekste yra atkreiptas dėmesys į šiuos žmones, siekiama juos integruoti į visuomenę, Bažnyčią – toks ir buvo tikslas, kurio mes siekėme. Matėme, kad išsiskyrusių žmonių atmetimas ar priešiškumas Bažnyčioje gan absurdiškas, nes tokie žmonės per savo skaudžias patirtis kaip tik ateina prie tikėjimo. Galbūt norisi, kad būtų kažkaip kitaip, bet visuomet reikia žiūrėti, kaip yra iš tiesų, matyti realybę, kenčiančiųjų poreikius ir juos atliepti.

Kalbino Joana Narvidė | bernardinai.lt