Aš pradėjau kalbėti apie rimtus santykius, bet iš jo nieko nesulaukiu
Klausimas: Turiu draugą, jei jį taip dar galima vadinti. Jis yra jaunas našlys. Jo žmona žuvo prieš 3 metus. Jis augina 2 mažametės mergaites. Iš pradžių mes buvome draugai, tikrai ilgą laiką. Kartu švęsdavome didžiąsias šventes (nes jo sesuo geriausia mano draugė), važiuodavome iškylauti, viskas vyko neperžengiant jokių ribų, bent jau iš mano pusės, jos nebuvo peržengtos. Laikui bėgant, labai susidraugavau su jo vaikais (myliu tas mergaites).
Po vieno vakarėlio viskas peraugo į intymesnius dalykus. Mes permiegojom, ir nuo to viskas prasidėjo. Po kelių tokių „pasibuvimų” aš pradėjau kalbėti apie rimtus santykius, bet iš jo nieko nesulaukiu. Bandžiau pykti – nepadėjo, bandžiau kalbėtis – nepadėjo, tiesiog iki šiol niekas neaišku.
Būna, atsiranda kita mergina jo gyvenime, porai savaičių, gal mėnesiui, bet jam atsibosta ir vėl reikalinga aš. Man gaila savęs, gaila jo mergaičių. Nes tiek aš, tiek jos, esam prisirišusios viena prie kitos. Myliu jį ir jo vaikus, bet nenoriu žaisti vaikų jausmais, jos ir taip traumuotos, nes neteko mamos.
Patarkit, ką daryti, nes baigiu išprotėti nuo įvairiausių minčių. Nenoriu jų palikti, bet noriu būti tik žaislas jo gyvenime.
Rūta (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Jurgita Kuzmickaitė Pedersen: Miela Rūta, Jūsų problema, taip, išties labai kankinanti, ypač kai nori gauti atsakymą į klausimą be atsakymo: ir ko gi man trūksta? Juk ir mergaitės mane myli, ir aš jas myliu, ir jo sesuo mano geriausia draugė, ir visos šventės katu, ir aš jį myliu, ir mes net ribą peržengėme (gink dieve ne mano iniciatyva)… o jis vis dairosi į kitas? Tiesa, kartais jis grįžta, tai gal vis dėlto viltis yra?
Rūta, žmones jungia ne geri darbai, o dviejų žmonių jausmai. Meilei neužtenka būti tobulai pareigingu žmogumi, jai reikia aistros, audrų, bendrų siekių, tikslų. Kartais, kai pavargstame nuo blaškymosi, grįžtame ten, kur mums durys nuolat atvertos, bet tik tam, kad pailsėtume prieš naują skrydį. Jūs gailite savęs. O kodėl ? O todėl, kad taip viską kruopščiai mintyse sudėliojote, o rezultatas netenkina.
O kokio Jūs tikėjotės? Tą Jūs aiškiai įvardijate laiške „…mes permiegojom <…> aš pradėjau kalbėti apie rimtus santykius…“. Rūta, vyro ir moters permiegojimas nieko bendro neturi su rimtais santykiais, tai gali būti tiesiog akimirkos aistra, aplinkybių visuma, sekundinis proto aptemimas. Peržengdami intymumo ribą, nei Jūs nei vyras neprivalo niekuo įsipareigoti, tai nėra joks meilės įrodymas.
Yra labai geras posakis: „ viskas, ką privalau daryti, parašyta mokesčių įstatyme, o tai kas draudžiama – baudžiamajame kodekse“. Aišku, gyvenime būna visaip. Po intymios akimirkos kai kuriems žmonėms drąsiau tampa pasisakyti apie jausmus, bet jie privalo būti abipusiai. Negi Jūs norite būti „iš bėdos gera“ ? Neturite jokios teisės pykti ant žmogaus, kuris negali atsakyti tuo pačiu, kova dėl vietos jo gyvenime beviltiška, pasmerkta pralaimėjimui. Žmonės juk sako: per prievartą mielas nebūsi.
Jums reikėtų kalbėtis ne apie rimtus santykius, o apie Jūsų santykius apskritai. Po intymios ribos peržengimo, visuomet pasikeičia santykių statusas, Jūs jau nebe draugai. Dabar turite apsispręsti ar sukate skirtingais keliais (t.y. jokių švenčių, jokių išvykų kartu), ar bendraujate, bet nepuoselėjate bendros ateities (šventėse gebate dalyvaujate su antromis pusėmis), o gal, bendro meilės jausmo vedini kuriate savo istoriją.
Atminkite, kad bet koks sprendimas turi būti priimtas abiejų laisva valia, o ne išverktas ar išmaldautas. Ir dar, esate Jūs ir Jis, o ne Jūs-mergaitės- Jis. Apsaugokite jas nuo bereikalingų išgyvenimų. Kaip ten bebūtų, linkiu Jums kuo geriausios kloties.
Psichologė Jurgita Kuzmickaitė Pedersen | SOS psichologas
Iliustracija: photos.nathanworking.com