Priklausomybė nuo vaistų: išsivadavimo galimybės
Lietuva neretai vadinama įvairių negatyvių reiškinių rekordininke. Viena iš sričių – perdėtas vaistų ypač psichotropinių, t.y. veikiančių centrinę nervų sistemą, vartojimas. Priklausomybės ligų specialistams ypač didelį nerimą kelia didėjantis piktnaudžiavimas raminamaisiais ir migdomaisiais vaistais, priskiriamais benzodiazepinų grupei.
Farmakomanija
Priklausomybe nuo vaistų paprastai vadinama psichinė beifizinė priklausomybė nuo vaistų arba kitų preparatų, veikiančių centrinę nervų sistemą.
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10 AM), priklausomybės sindromas apibrėžiamas kaip elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo. Tipiškiausi šio sindromo požymiai yra stiprus troškimas vartoti psichoaktyviąją medžiagą, sunkumas kontroliuoti vartojimą, vartojimas, nepaisant žalingų pasekmių, medžiagos vartojimas individui yra svarbesnis nei kiti veiksmai ar įsipareigojimai, padidėjusi tolerancija vartojamai medžiagai ir kai kuriais atvejais fizinės abstinencijos būklė. Priklausomybės sindromas gali būti specifiškas vienai medžiagai, pvz., diazepamui, arba didesnei įvairių farmakologinių medžiagų grupei.
Gydymas ar simptomų slopinimas?
Lietuvoje psichikos ir elgesio sutrikimų gydyme vyrauja biomedicininis modelis, kuris kuo toliau, tuo labiau yra kritikuojamas. Kai kurie psichiatrai ir visuomenės sveikatos specialistai viešai, o dalis neformaliuose pokalbiuose pripažįsta, kad situacija, susijusi su psichotropinių vaistų skyrimu ir vartojimu, nėra gera. Dalis drąsesnių specialistų teigia, kad situacija pasiekė vos ne epideminį lygį. Kaltų bandoma ieškoti netikusioje sistemoje, tarp farmacininkų ar nekompetentingų bei neatsakingų specialistų, neretai atsakomybę bandoma perkelti patiems vaistų vartotojams.
Savikritiškesni gydytojai sako, kad laikui bėgant įgyja „profesinę ligą“ – girdėdami paciento nusiskundimus, automatiškai pritaiko vaistą ar vaistų kompleksą tiems simptomams pašalinti arba sumažinti. Tačiau priežastis, kodėl žmogus jaučia, pvz., nerimą, baimę, liūdesį ar tiesiog nenori gyventi, lieka antrame plane. Jei sveikatos sutrikimo priežastis nėra gydoma, liga turėtų tik progresuoti. Progresuoja liga – didėja ir simptomus slopinančių vaistų poreikis. Taip vystosi priklausomybė.
Tabletės „valgomos“ saujomis
Kauno apskrities priklausomybės ligų centro Konsultacinės poliklinikos vedėja gydytoja psichiatrė Vilma Pukelevičienė teigia, kad į gydymo įstaigą dėl priklausomybės benzodiazepinams pacientai dažniausiai kreipiasi tada, kai per dieną išgeria gana daug tablečių. Teko gydyti pacienčių, kurios suvartodavo 60-70 tablečių per parą. Tokiais atvejais rekomenduojama stacionarinė detoksikacija, nes būtina nuolat stebėti paciento būklę. Stacionarinis gydymas tokiems pacientams trunka 2-3 savaites, po tęsiamas ambulatorinis gydymas.
Klaipėdos priklausomybės ligų centro psichologė Jelena Ramšienė prisiminė turėjusi klientą, kurio paros dozė buvo 90 tablečių.
Kadangi raminamieji vaistai yra receptiniai, kyla klausimas, iš kur ir kokiais būdais jie gaunami. Patys priklausomi nuo vaistų žmonės prasitaria, kad dalį vaistų jie gauna legaliai, t.y. išrašo šeimos gydytojai ar psichiatrai, kitą dalį gauna iš pažįstamų gydytojų, kurie užjaučia ir pasigaili. Vaistais taip pat aprūpina draugai, kurie juos „sutaupo“. Kartais vagiami receptai, prašoma giminių, ypač vyresnio amžiaus, kad išsirašytų vaistų sau, ir tada juos perperka. Egzistuoja ir nelegali rinka – turgus, narkotikų ir kitų psichotropinių preparatų prekeiviai.
Priklausomybė ir įpročiai
Psichologė J. Ramšienė atkreipė dėmesį, kad priklausomybės eigoje susiformuoja labai stiprūs įpročiai – ryte tabletė, per pietus, susinervinus, pavargus, vakare prieš miegą, naktį ar paryčiui. Žmogus įpranta ir siekia pagerinti savo būseną lengviausiu ir jam vieninteliu priimtinu būdu. Vėliau būsenos ima blogėti nuo tų pačių vaistų poveikio. Ateina diena, kai žmogus ima tai suvokti, tačiau nutraukti vartojimo savo jėgomis dažniausiai nesugeba.
Psichologinės pagalbos esmė, pradėjus vaistų nutraukimą, yra padėti žmogui suvokti, kas vyksta dėl vaistų poveikio mažėjimo, nuraminti, suteikti edukacinę, motyvacinę paramą nepasiduoti norui vartoti tabletes, padėti numatyti veiksmų planą atsiradus recidyvo pavojui. Tolesniuose etapuose padedama suvokti ir tvarkytis su mintimis, užslopintais jausmais, kurie pradeda „atsibusti“, nustojus svaigintis. Terapijos trukmė individuali, gali trukti nuo kelių mėnesių iki metų ir daugiau.
Pasak psichologės, žmonių noras gauti tabletę yra susijęs su momentiniu vaistų poveikiu, nes nemalonūs simptomai, pavartojus medikamentų, dingsta labai greitai. Tokiam požiūriui pasitarnauja ir nuolat propaguojama įvairių vaistų reklama, kuriose įtaigiai parodoma, jog sveikatos sutrikimo pagerėjimas įvyksta iškart pavartojus tabletę ar kitą vaistinį preparatą.
Psichoterapija yra ilgalaikė, o teigiamas rezultatas jaučiamas tik po kurio laiko, dėl to žmogus neretai išsigąsta, kai sužino psichologinės pagalbos ypatumus, nes lūkesčiai neatitinka tikrovės. Be to, pradėjus terapiją iš pradžių būklė gali pablogėti, nes iškyla asmenybinės ir tarpasmeninių santykių problemos, kyla jausmų chaosas, pamačius daug metų neigtą realybę. Dažnai po priklausomybe slepiasi psichologinės ir dvasinės traumos, patirtos vaikystėje ar brendimo laikotarpiu, kurias bandoma slopinti medikamentais. Psichoterapijos metu padedama susivokti, pažinti save bei keisti gyvenimo būdą ir įpročius.
Kompleksinė pagalba
Gydytoja psichiatrė V. Pukelevičienė teigia, kad medikamentinė priklausomybė iš esmės yra tokia pati kaip ir bet kuri kita priklausomybė, todėl besigydantiems priklausomybės ligų centruose taikoma psichologinė pagalba, socialinio darbuotojo konsultacijos, dalyvavimas grupinės terapijos užsiėmimuose, psichoterapija, 12-os žingsnių programa, šeimos nariams rekomenduojamas savigalbos grupių lankymas.
Gydytoja pastebėjo, kad labai dažnai greta medikamentinės priklausomybės nustatoma ir priklausomybė alkoholiui. Narkotikų vartotojams dažniau nustatoma pirmiausia priklausomybė nuo kvaišalų, o paskui išsiaiškinami ir piktnaudžiavimo vaistais atvejai.
Psichologė J. Ramšienė teigė, kad žmonėms, kurie yra priklausomi nuo vaistų ir alkoholio, „pasisekė“ labiau, nes, be psichoterapijos, jie gali lankytis anoniminių alkoholikų grupėse, o tai ženkliai padidina sveikimo galimybes. Anoniminės priklausomų nuo vaistų grupės yra paplitusios JAV ir kai kuriose Europos šalyse, Lietuvoje tokių grupių dar nėra.
Kitokios galimybės
Norintiems pradėti mažinti ir visiškai nutraukti vaistų vartojimą rekomenduojama meno terapija. Psichologė, meno terapeutė Jurgita Valiulienė informavo, kad esminis šios terapijos tikslas – padėti žmogui užmegzti kontaktą su savimi, su jo viduje esančiu psichoterapeutu ir gydytoju.
Labai svarbu, kad pats žmogus dėtų pastangas, siekdamas esminių pokyčių gyvenime. Būna, kad pacientas pasąmoningai nenori pasveikti, nes bijo gyventi kitaip, prisiimti atsakomybę už savo problemų sprendimą, baiminasi netekti „ligonio statuso“, kuris suteikia tam tikros naudos, pvz., užuojautos, dėmesio, globos.
Meno terapeutas pirmiausiai siekia abipusio pasitikėjimo, kad būtų galima bendradarbiauti psichologiškai saugioje erdvėje ir įtraukdamas į kūrybą padeda pačiam žmogui surasti ir įvardyti priežastis, kurios gena jį į ligą. Radus priežastis, galima ieškoti problemų sprendimo būdų.
Priklausomybės procese – ir artimieji
Visi kalbinti specialistai pabrėžė, kad pagrindinis veiksnys, padedantis išsivaduoti iš priklausomybės, yra paties asmens motyvacija. Tačiau šią motyvaciją gali pastiprinti arba susilpninti aplinkiniai žmonės, pirmiausia šeimos nariai. Jų elgesys gali nulemti, ar žmogus toliau grims į priklausomybę ar kreipsis pagalbos.
J. Valiulienė atkreipė dėmesį, kad šeimos nariai, ilgą laiką gyvendami su priklausomu asmeniu, neišvengiamai yra įtraukiami į priklausomybės procesą. Tai reiškia, kad šeimos nariai įsitraukia į priklausomo žmogaus bėdą, jo gyvenimo būdą: išgyvena neviltį, gėdą, pyktį, nežino, kaip reaguoti, ką daryti. Todėl ir šeimos nariams reikėtų specialisto konsultacijos, o dažnu atveju ir terapijos.
Rekomendacijose, apibrėžiančiose paramos ypatumus, pažymima, jog priklausomiems žmonėms būdinga tai, kad jie yra nekritiški savo elgesiui ir negali adekvačiai įvertinti savo problemų, kadangi nuolat veikiami mąstymą ir emocijas slopinančių preparatų.
Dažnai šeimos nariai bando tiesiog priversti žmogų kreiptis pagalbos, o tai priklausomą žmogų baugina, kadangi jis pats nesuvokia savo sutrikusios elgsenos. Todėl rekomenduotina įkalbinėti ne gydytis, o siūlyti nuvykti pas gydytoją tik konsultacijai, įvardijant susirūpinimą konkrečia būsena, kurią žmogus gali suvokti, pvz., primygtinai atkreipti dėmesį į nuolatinį nuovargį ar mieguistumą. Labai svarbu priklausomą asmenį padrąsinti ir palydėti, nes net menkiausia kliūtis, pvz., eilė prie kabineto ar kitų žmonių žvilgsniai, gali būti pretekstas apsisukti ir išeiti.
Gediminas Norvilas
Šaltinis: vlmedicina.lt
Pagal:
http://alcoholrehab.com/drug-addiction/sleeping-pill-addiction/
http://www.pillsanonymous.org/