Princesė ir Drakonas
Iliustracija: Frits Ahlefeldt / flickr.com
– O tu žinai, kaip išties dažniausiai pasibaigia pasakos?
– Žinoma. Visos Princesės pasilieka su Drakonais. Gyvena ilgai ir laimingai. Labai ilgai, suprantama, juk supranti, kad sveiki ir laimingi Drakonai gali gyventi labaabai ilgai?
– Hmm… O kodėl su Drakonais? O kaip gi Princai?
– Princai? Princai turi nepaprastai bjaurią savybę vėluoti. Supranti, kol Princesė laukia Princo, visą tą laisvą laiką ji praleidžia Drakono draugijoje. Na ir įsimyli po truputi. Pradžioje tarsi tik paplepa iš to nuobodulio, daugiau juk vis tiek nėra veikti ką, o po to įsitraukia – Drakonai juk fantastiški pašnekovai – užsimezga draugystė. Draugauja, draugauja, draugauja – ir staiga jau negali be savo to Drakono gyventi. Ta prasme – visai nebegali.
– Ir tuo pat metu, kaip aš suprantu, pasirodo Princas.
– Taip. Bet, kaip tu supranti, jau vėlu.
– O tu? Kaip gi tavasis Princas.
– O ką aš? Aš jau įsimylėjau. Į savo Drakoną.
– O… Princui ką pasakysime?
– Nežinau. Pasakysime, kad nieko nėra namuose…