Profesijos psichologija: ar tikrai žinome, kas šiandien grįžo namo?

Ar jus yra perspėję, kad „neneštumėte darbo namo“? O gal yra priminę „mes – ne tavo klasė“, „namie – tu ne direktorius“, „tu jau namie, o mes ne tavo pacientai“, „aš nesu tavo klientas“, „čia ne tavo palata, o mūsų svetainė“… Turbūt kiekvienas iš mūsų buvo perspėtas, sudraustas, o direktorė, mokytojas, gydytojas ir pan. mandagiai išprašytas.

Dažniausiai nutinka taip, kad darbas mums tampa tikrais „antrais namais“. Dažnas grįžęs namo išmesti darbo iš galvos „niekaip negali“: ir sapnuose regi, ir į šaukštą nosį įmerkę darbinius uždavinius mintyse gliaudo, artimuosius „nuobodžiais“ pasakojimais ir darbiniais nutikimais kankina, netikėtais ir itin svarbiais skambučiais šokdina ir visus atostogų planus, tarsi kortų namelį keliais kompiuterio klavišų paspaudimais sugriauna.

Taip nutinka tiems, kurie yra darbštūs ir atsakingi darbuotojai arba tai mažumai „laimingai kuoktelėjusių“, kuriems pavyko „rasti savo vietą po saule“.

Tokie laimingieji – „tikra rakštis“ šeimoje, draugų būryje ar kitoje „kamerinėje aplinkoje“. Darbas jiems yra daugiau nei darbas. Darbas – pati svarbiausia jų asmenybės dalis.

Darbas – jų tapatybė, jų asmenybės šerdis, pašaukimas, misija, talentas, dovana, gyvenimo būdas, stilius. Jei nedirba, „nagai niežti“. Imasi darbo, rankose darbas dega. Tokio „ypatingojo“ šeimoje artimieji jaučiasi, tarsi pastarojo ofise arba jo asmeninėje, nuo Žemės nutolusioje „Keistoje Planetoje“, kuri vadinasi… Na, pavadinimą lengvai galite duoti ir patys. Sunku nebus.

Tokiems žmonėms netinka liaudyje gerai žinomas posakis „batsiuvys basas, o kriaučius be kepurės“. Jei tik jiems leistų, tuomet jie savo antruoju „Aš“ – adata, visą margą svietą apsiūtų. Tokiam rašytojui jūs – istorija, tokiam pardavėjui jūs – piniginė su siūleliu nugarėlėj, kurį jis būtinai bandys pastverti ir pinigėlį sugauti, tokiam fotografui jūs – retas kadras, o mokytojui – lankstus, tarsi jaunas berželis berniūkštis, kurį taip ir noris palenkti ir geru berželiu išauklėti.

Apie tokias asmenybes ne vienas šeimos narys pasakytų: „tušinukas vietoj širdies“, „šluota vietoj rankų“, „pinigai vietoj smegenų“, „kamuoliai akyse“.

Kai kas pasakytų, kad toks asmuo – tikra laimė šeimoje. Jis – tarsi tos tobulos ir išmintingos esybės – 3 mitologinės beždžionėlės, kuri viena iš jų – akla, kita – kurčia, o trečia – nebylė. Juk net anekdotuose esame pašiepiami ir patikinami, kad tobulas partneris – kurčias, aklas ir nebylys. Tačiau, jei jums pabodo gyventi tame išminties muziejuje, kuriame gėritės eksponatais ir dažnai prieš akis išvystate prie lūpų pridėtą pirštą jums nebyliai šaukiantį TYLOS, tuomet viską pradėkime iš pradžių.

Reikėtų pridurti, kad toks aistruolis yra tarsi kovos žirgas ar bent eiklaus kinkinio arklys, kurio uždengtos akys, kad šis į šalis nesidairytų ir nesibaidytų. Kiekvienas iš mūsų yra sėdėjęs šalia tokio, kuris „ir yra, ir nėra čia“ vienu metu. Sutikite keistas jausmas. Ilgiau pasėdėjus rodosi, jog ne jo, o tavęs nėra. Dėl to dažnai su jais gyvena kitas asmenybinis tipas – „tuščia vieta“.

Tad šitą pagiežingą sąrašą galėtume tęsti iki begalybės.

Ką gi daryti, jei jums teko „nelaimė“ gyventi su tokiu „laimės kūdikiu“?

Daugelis sau užduoda klausimą: ką daryti, kad užuot gyvenus su žmona, netektų gyventi su sąsiuvinių kalnu arba, užuot gyvenus su vyru netektų gyventi su vyro šautuvu ir minia jo draugų pamiškėmis besivaikančių skuodžiantį šerną?

Jei jau gyvenate su tokiu žmogumi, tuomet ir jums privalu „atrasti savo vietą po ta pačia saule“. Manoma, kad tai – vienintelis paveikus vaistas. Priešingu atveju, šalia tokio „žmogaus – saulės“ jūs virsite „žmogumi – mėnulio tamsiąja puse“.

Tiems, kurie vis dar laimingai ieško savo „kitos obuolio puselės“ reikia prisiminti:

1. Įsitikinkite ar tikrai kito žmogaus puselė tinka jūsų puselei;

2. Jei sutikote įdomią, stiprią, originalią, „išsiskleidusią“ asmenybę, kuri tiksliai žino ko nori ir ką turi padaryti gyvenime, tuomet atsiminkite, kad jiems jų veikla – daugiau nei hobis ir darbas.

Jie dirbs taip, tarsi gyventų, dirbs taip, tarsi tai būtų mirties ir gyvybės klausimas; į šeimą žiūrės, kaip į savo darbinį projektą, įkvėpimo šaltinį, gerų idėjų ir minčių rezervuarą.

Pavyzdžiui, jums konfliktas ir yra tik konfliktas, jiems gi konfliktas – nauja istorija, nauja daina, nauja idėja projektui, galimybė užsidirbti papildomą litą.

„Negundykite“ šito žmogaus rinktis vieno iš dviejų.

Negundykite, nes sugundysite. Jis tikrai pasirinks, bet ne jus. Jis visada pasirinks tai, ką mėgsta daryti labiausiai. Pasirinks savo „tikrąją meilę“. Dėl šios priežasties šeimos santykių konsultantai rekomenduoja šeimą kurti su tuo žmogumi, su kuriuo jus sies tie patys interesai.

Tad kaipgi atpažinti stiprią asmenybę, kuriai profesija – jų tikrasis „Aš“?

Kaip ir kiekvienoje pasakoje, taip ir šioje patariama duoti „3 išbandymus“ arba sugalvoti „3 kliūtis“:

1. Įdėmiai stebėkite žmogų, kuris jus domina. Ką jis veikia? Apie ką kalba? Ką jums siūlo nuveikti kartu? Ar jis pasakoja tik apie savo hobius ir apie save? Kokiose veiklose jus kviečia dalyvauti? Ar tos veiklos, susijusios tik su tuo, kas jam įdomu? O gal jis bando pažinti jus ir priimti jus tokį, koks esate? Gal stengiasi atspėti jūsų slaptas mintis ir kas kart nustebina pamalonindamas jus tuo būdu, kuris jums patinka labiausiai?

2. Draugystei įsibėgėjus rekomenduojama išsiaiškinti tai, ką asmuo mano apie šeimą. Paklauskite: „ką tu manai apie šeimą?“, „ką tau reiškia šeima?“, „kas tau yra šeima?“. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokius palyginimus, posakius, žodžius ir pan. naudoja. Jei išgirsite, kad „šeima – tai šokis kartu“, specialistai sako, beveik neabejotume dėl to, kad jums teks gyvenimą nugyventi ne su vyru, o su šokėju ir taip, tarsi sukantis šokių aikštelėje salsos ritmu.

3. Galiausiai, pabandykite trumpam atitraukti mylimą žmogų nuo jam įdomių veiklų, užsiėmimų, darbų. Vienintelis vertinimo kriterijus – tolerancija ir jūsų priėmimas kartu su visu tuo, kas jums svarbu: darbais, veiklomis, užsiėmimais, šeima, laisvalaikio įpročiais, bendromis veiklomis.

Jei pastebėjote, kad žmogus „kenčia sukandęs dantis“, „skraido padebesiais“, „dažniau žvilgčioja į varnas pro langą, o ne į jus“, kas kart bando išvengti to, kas jums svarbu, tarsi vizito pas odontologą ir grįžęs namo kaip stovi, taip ir puola prie savo veiklų, tuomet šeimos santykių ekspertai jums turi paruošę kelis patarimus:

1. Apsišarvuoti kantrybe ir pakęsti dar vieną „naminį gyventoją“, kuriuo reikės pasirūpinti, o kartu ir jo „darbu“;

2. Kurti šeimą su tokiu žmogumi, su kuriuo jus sies bendra veikla ir bendri interesai;

3. Pamėgti tą veiklą, kuri maloni jūsų partneriui ir aktyviai įsitraukti į ją drauge su juo;

4. Kurti „bendros veiklos tradicijas“. Į veiklą įtraukti visus šeimos narius. Kiekvienas atliktų skirtingus vaidmenis, kurie jam priimtini. Teigiama, kad pomėgiai, hobiai, laisvalaikio užsiėmimai yra formuojami.

Svarbiausia prisiminti, kad visame kame svarbus saikas. Net „per daug sveiku būti nesveika“, juokauja komikai. Tad kuo gi gali pavirsti eilinė šeima, jei grįšime namo pamiršę nusivilkti darbo rūbą ir pamiršę išjungti programą – „darbuotojas“. Tai būdingas tiems profesionalams, kurie gyvena tuo, ką daro.

Taigi, socialiniai analitikai tuo klausimu pateikia keletą galimų scenarijų.

Atkreipiamas dėmesys į profesijas, su kurių atstovais kiekvienam iš mūsų yra tekę susidurti. Šį profesijų paradą galime tęsti savarankiškai.

1. Verslininkas. Už kiekvieną darbą turi būti atlyginta. „Kiekvieno dešimtuko vertė – 5 litai“. Šeima – įmonė. Toks „verslininkas“ mėgsta visiems namuose paskirti darbus, nustatyti darbų įkainius ir kiekvienam „dirbančiajam“ laiku sumokėti „iš anksto suderėtą atlyginimą“. Jis laimingas, kuomet pavyksta sukurti „naujas darbo vietas“ vaikams, sutuoktiniams, bičiuliams, giminaičiams ir pan. Tokiam „verslininkui“ patinka pasakoti istorijas: „pirmus 100 Litų uždirbau, kai buvau 5 metų amžiaus“, „aš jau vaikystėje rinkau butelius ir tokiu būdu užsidirbdavau“.

2. Mokytojas. Šeima – klasė, kurioje didesnę laiko dalį praleisite „nuobodžiaudami šeimyninėse pamokose“. Tokie „mokytojai“ pamiršta „sumažinti garsą“, tarsi vis dar stovėtų 30 mokinių klasėje ir girdėtų jų keliamą triukšmą. Jie labai mėgsta ką nors auklėti. Paprastai šeimos nariai bijo „mokytojui“ užduoti klausimą. Jie tiksliai žino, kad teks ištverti 45 minučių pamoką, o jos metu tau atrodys, kad aiškina ne tau, o kažkam kitam, kuris turbūt yra labai kvailas. Mėgsta sakyti: „aš jau tai žinau, aš tai išbandžiau, turiu daug patirties“, „ne taip“, „ne, tai neįmanoma“, „niekam tai neįdomu“… Itin vargsta, kuomet kalba kiti. Kritika – miela draugė. Klasėje – jie nuostabūs, o namie – tikras triukšmas ir galvos skausmas.

3. Šokėjas. Gyvenimas kartu – tai „šokis dviese“. Šeima – šokių kolektyvas. Tokiam „šokėjui“ niekaip nepavyksta „nemokėti“ šokti. Jis būtinai turi rasti šokių partnerį, o jei tokio neranda, tuomet nusprendžia „sau tokį užsiauginti“, „išmokyti šokti“ arba tiesiog šeimyninėje, draugų ir pan. „šokių aikštelėse“ nuobodžiauja ir širsta dėl to, kad aplink vieni „nemokšos“. Jei šokiai jums ne prie širdies, tuomet pasistenkite rasti kitą užsiėmimą anksčiau, nei jus pakvies šokiui. Tačiau apdairieji profesijos psichologai teigia, kad šokėjui reikia partnerio ir jis jį būtinai ras, nes kiekvienas ieškantis randa. Peter Lovatt sako, kad „šokis keičia mąstymą“. Jis – teisus. Jei norite suprasti „šokėją“, tuomet sušokite vieną kitą šokį. Tai padės pažinti tą, kuris „šoka“, pažvelgsite į pasaulį jo akimis ir kas žino, galbūt ir į santykius bei į šeimą. Juk įdomu pažiūrėti į tuos, kuriuos myli, kad ir pro balerinos batelį.

4. Gamtininkai (biologai, veterinarai, gyvūnų prieglaudų kūrėjai ir pan.). Dažnai apie tokius sako: „jį visos kiemo katės pažįsta“, „jei randa kokį nelaimingą padarą, tai tuoj į namus velka“; „ne namai, o tvartas, zoologijos sodas, džiunglės ir pan.“. Paprastai tokius gamtos gerbėjus bara visi, kas tik netingi, o netingi daug kas: kaimynai, artimieji, bičiuliai… Tokie namai dažnai virsta „gyvūnų darželiu“, ligonine arba tyrimų laboratorija. Jiems sako, kad „vaikus, o ne gyvulius mylėti ir prižiūrėti reikia“. Turi ir receptą nuo ligos, kuri „gamta – visų namai“ vadinas: „jums vaiko reikia, jei visus šunis ir kates namo velkat“, – liaudis bamba. Šiems žmonėms ir šeima, ir vaikai, ir draugai – gyvūnai, žuvys, paukščiai. Jei tik jie sugebėtų savo meilę gyvūnams perkelti ir į „žmonių pasaulį“, tuomet šita meilės liga vadintųsi „žmonių pasaulis – visų namai“.

5. Sportininkas. Šeima – komanda, o gyvenimas kartu – treniruotės, varžybos ir normatyvas, kurį labai sudėtinga, bet reikia pasiekti. Bendras ritmas, dienos režimas, bendros taisyklės ir „fiziškai aktyvios bausmės“ – grūdina ir kuria šeimą. Prisiminkite viskam yra normatyvas. Nepavyks jums ilsėtis, valgyti, žaisti, kaip sugalvojot. Kaip kiekvienas žaidimas turi savo taisykles, taip ir žaidimas – šeima neapsieis be taisyklių. Profesijos psichologai pataria: „siekite to, kad visada laimėtų draugystė“.

6. Statybininkas (būdinga ir kitoms praktiškoms profesijoms). Šeima, tarsi nuostabi „pilna troba“. Mano namai – mano tvirtovė. Kiekvienas statybininkas žino, kad gyvenime svarbu pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti sūnų. Jis žino, kad plytą reikia nešti į namus, o ne iš namų, nes priešingu atveju namas grius. Šeima – tarsi imperija, kurią pastačius labai sunku sugriauti. Kuomet labai sunku, tuomet jie sau primena vieną rusų posakį: „ломать- не строить“ (griauti – tai ne statyti). Namą turi prižiūrėti, remontuoti, gražinti. Viskam reikia priežiūros. Šie žmonės verčia dirbti ir lenkia prie darbo, tarsi pritardami lotyniškam posakiui: „amat victoria curam“ (pergalė mėgsta triūsą).

7. Karys. Gyvenimas kartu – tai kova. Šeimos nariai – ginklo broliai. Vertina paprastai – eičiau/neičiau kartu į žvalgybą. Namai – pratybų laukas, kuriame visi ruošias didžiajai kovai – GYVENIMUI. Jei esi antras, tuomet – negyvas. Tad čia kiekvienas mokosi išgyventi ir kovoti už savo vietą po saule. Kapitono sprendimai neaptarinėjami. Visi paklūsta ir sprendimo nesvarsto. Vertybės – drausmė, disciplina. Gyvenimo modelis – pasiruošti, pulti ir ginti. Kuomet namo grįžta „karys“ – sunkiausia „silpniausiems“ ir „kitokiems“ šeimos nariams. Profesijos psichologai teigia, kad šie asmenys pasižymi aukštu pakantumo slenksčiu ir ištverme. Jie teigia, kad jie gali gyventi su jumis ir taip pat sėkmingai jie gali gyventi be jūsų. Tad nepamirškite, kad jie linkę aukoti ir aukotis. Vieną dieną galite jūs tapti ta auka, kurią paaukos ant savo asmeninių vertybių aukuro.

8. Jūreivis. Šeima – tai prieplauka, kurioje visada esi laukiamas. Šeima – tai išsiilgtas uostas. Čia vienas – Odisėjas, tas, kuris keliauja, o kiti – Penelopė, kuri visada laukia. Prisiminkite: „visada laukia ir visada keliauja“. Tai šeimos narys – „donoras“. Jis remia šeimą finansiškai. Dažnai toks asmuo vadinamas „nebyliuoju arba tyliuoju“ šeimos nariu. Šeimos reikšmingiausiuose įvykiuose jis nedalyvaus, o jei dalyvaus, tuomet tai bus tik „laimingas atsitiktinumas“. Šeima – tai oazė viduryje dykumos. Tuomet, kai „jūreivis“ grįš ilgam, jūs turėsite mokytis iš naujo būti šeima. Ne visiems tai pavyksta, kuomet dingsta „šalys, į kurias galima pasprukti“ ir šeima tampa nebe uostu, o „izoliuota sala – Alkatraso kalėjimu“.

9. Socialinis darbuotojas. Šeimoje „kits kitą iš vargo velka“. Šeima – tai senelių, slaugos, vaikų namai. Kiekvienas čia turi savo vietą. Niekas niekam nieko neskolingas, bet visi visiems viską privalo. Už šį gyvenimą „Antrajame Voldene“ (utopinėje valstybėje), mes susimokame pareigomis. Tokioje šeimoje visi „gimsta suaugę“ ir prisimena, kad ne jiems, o kitiems labiau reikia. Paprastai tokiose šeimose duodama, o ne imama. Labiau rūpinamasi „svetimais“, o ne savais. Čia nemoko prašyti, bet moko pasiūlyti ir duoti. Toks „socialinis darbuotojas“ grįždamas namo parneša viso pasaulio vargą ir visą margą pynę istorijų. Jam vertėtų ant savo rankinės užsirašyti žodžius iš vieno animacinio filmuko „eina oželis, neša vargelį“. Visa, ką turėjo geriausio jis išdalino „svetimiems“ ir, kaip balta kumelaitė, kuri vienoje pasakoje keliavo pas savo senelę, staiga suprato, kad jos nebeaplankys, nes pernelyg vėlu. „Socialiniams darbuotojams“ pataria trumpai ir drūtai: „grįžkite namo iki saulės laidos“.

10. Gydytojas. Namai – tai poilsio kambarys, miegamasis. Didžiąją laiko dalį „šeima privalo levituoti ore“, kol „gydytojas“ ilsis. Patys ryškiausi vaikystės prisiminimai – „miegantis gydytojas“ ir šeimos narių šnabždesys, tarsi ligoninės palatoje. Gyvenimas su „gydytoju“ namie – ilgos „išgyvenimo pratybos“ arba „išgyvenimo maratonas“. Jei namo grįžta „gydytojas“, o ne partneris, tuomet su juo kartu grįžta ligos ir šimtai ligoninės taisyklių – užkeikimų, kurie padeda ligas nubaidyti. Vienas iš pačių dažniausių užkeikimų: „nusiplauk rankas“. Dažnas šeimos narys tokiuose namuose serga išgalvotomis ligomis ir itin dažnai „miršta“. Profesijos psichologai sako: „prisiminkite šiems žmonėms būtinos dažnos iškrovos“. Alkoholis, vaistai, stingdančios kraują pramogos – tai, ko griebias dažnas, kuriam reikia išsikrauti. Šių namų šaltakraujiškumas šaldytuve, tarsi varveklį laiko baimę, o pedantiškumas laisto tikėjimą, kad „dievų olimpe“ – viskas kontroliuojama. Profesijos psichologai mano, kad „namų šaltį“ gydyti galima tik širdimi, beje žmogaus, o ne dievo.

Tad nepamirškime grįždami namo pasiimti širdies, o rašiklius ir reples palikime darbo stalo stalčiuose!

Prisiminkime, kad jei namie į mus keistai žiūri, tarsi nepažintų ir nieko nesako, tuomet greičiausiai mes pamiršome nusivilkti „chalatą“ ir virstame „muziejaus eksponatu“ ar kvapą užimančiu šaltuku.

Grįžę namo dažniau žiūrėkime artimiesiems į akis – jie mūsų veidrodis. Sulaukę artimųjų įsitikinkime, kad namo grįžo jie, o ne tie „šeimyninės lygties nežinomieji“.

Parengė:
Aušra Benikienė | www.galvocius.lt