Profesorė apie ankstyvojo vaikų ugdymo svarbą, sistemos spragas, pedagogų ir tėvų bendradarbiavimą
Iliustracija: pixabay.com
Ankstyvojo vaikų ugdymo srityje jau 30 metų dirbanti dr. Katerina Myhan (angl. Catherine Meehan) sako, kad nuo kūdikio gimimo iki 5 metų vaikų vystymasis yra labai spartus. Nuo to momento, kai vaikas gimsta, iki kol jam sueina 2 metai, jo smegenų tūris padidėja dvigubai. Būtent tuo laikotarpiu suaugusieji, kurie prisideda prie vaiko auklėjimo, turi gebėti mokyti kalbos, ugdyti socialinius gebėjimus, formuoti tam tikrą požiūrį į visuomenę.
Anot Jungtinės Karalystės Kenterberio Kristaus bažnyčios universiteto profesorės, pedagogų, kurie supranta šio gyvenimo laikotarpio svarbą, rengimas yra labai reikšmingas: tėvams atvedus vaiką į ugdymo įstaigą, jis ten praleidžia didelę dalį savo laiko. Tiesa, svarbu suprasti ir tai, kad ankstyvojo ugdymo procesas pirmiausia prasideda šeimoje. Tai pirma erdvė, kurioje vaikas pradeda mokytis, todėl tėvų ir pedagogų bendradarbiavimas yra būtinas kiekvieno vaiko ugdymo procesui.
Dr. Katerina Myhan
„Kasdien, kai mažas vaikas praleidžia laiką su šeimos nariais, vaikui yra puiki proga mokytis komunikavimo įgūdžių. Vaikas mokosi iš žmonių, kurie jį supa. Turėtume kreipti dėmesį ne tik į tai, kas vyksta vaikų darželyje ar mokykloje, bet ir į artimiausią vaiko aplinką. Vaikų darželiai ir mokyklos neturi nešti absoliučios atsakomybės už vaiko auklėjimą, šią atsakomybę jie turi dalintis kartu su jo tėvais, su visa visuomene“, – tikina dr. K. Dž. Karol-Myhan, Šiaulių universiteto specialiosios pedagogikos studentams skaičiusi paskaitų ciklą apie ankstyvąjį vaikų ugdymą bei įtraukiąją pedagogiką. Į Šiaulių universitetą profesorė atvyko kaip ilgametė čia dirbančių mokslininkų partnerė, žinodama apie šioje aukštojoje mokykloje vykdomus specialiosios pedagogikos tyrimus ir studijas.
Šiaulių universitete skaitote paskaitas specialiojo ugdymo specialybės studentams. Gal galite atskleisti, kaip ankstyvasis vaikystės ugdymas yra susijęs su specialiuoju ugdymu?
Pagrindinis akcentas, vienijantis šias dvi sritis, manau, yra koncentravimasis į individualius vaiko poreikius. Vaikų su specialiaisiais poreikiais ugdymo procese yra svarbu išsiaiškinti jo poreikius, bendradarbiaujant su profesionalais paruošti ugdymo planus, paruošti pedagogus, kurie tinkamai ugdytų tokius vaikus. Toks pat požiūris egzistuoja ir ankstyvojo ugdymo procese. Kiekvieno vaiko ugdymas yra skirtingas, todėl pedagogai – ar jie dirba su specialiuosius poreikius turinčiais vaikais, ar ankstyvajame ugdyme – turi suprasti kiekvieno vaiko unikalumą: strategija, tinkanti vienam vaikui, nebūtinai tiks kitam. Prisimenu, kai mano dukra buvo maža, bendraujant su ja ir ugdant ją, netiko tie dalykai, kurie paprastai būdavo veiksmingi su kitais vaikais. Mano manymu, kiekvienas pedagogas turi turėti tam tikras gaires, kaip nustatyti individualius vaiko poreikius, neatsižvelgiant į tai su kokiais vaikais dirba.
Kuo svarbus ankstyvojo ugdymo sistemos darbuotojų, specialistų ir tėvų bendradarbiavimas?
Pati pirma aplinka, kur vaikas mokosi ir vystosi, yra namai, šeima. Kai šeima atveda vaiką į mokymosi įstaigą, jie atsineša tam tikrą žinių bagažą: vaiko trūkumus, privalumus, baimes, kada jis būna liūdnas, laimingas. Tada jie susitinka su pedagogu, kuris turi daug bendrinių žinių apie vaikus, jų ugdymą ir kaip padėti vaikui žengti žingsnius gyvenime. Tokiu atveju turime dvi grupes žmonių, kurie turėtų turėti vienodą suvokimą ir galimybes.
Vis dėlto, mokytojai turi atitinkamą kvalifikaciją, statusą, o tėvai galbūt nesijaučia lygiaverčiais, todėl santykių galia nusveriama mokytojo pusėn. Kai mokytojas kalba, atrodo ir elgiasi kaip ekspertas, tėvai dažnai pradeda galvoti, kad jie patys neišmano nieko, todėl būtina užtikrinti, kad šie santykiai tarp pedagogo ir šeimos būtų kaip įmanoma labiau lygiaverčiai, skatinant dialogą. Svarbu užtikrinti, kad tėvų suinteresuotumas tinkamu vaiko ugdymu būtų toks pat, kaip ir mokytojo, todėl pagrindinis uždavinys yra siekti dialogo ir kokybiško tėvų ir pedagogų bendradarbiavimo.
Kaip Jūs vertinate – tėvai turėtų vykdyti pedagogų nurodymus ir visus formalius reikalavimus, ar vis dėlto pedagogai turėtų įsiklausyti ir atsižvelgti į tėvų nuomonę ar netgi reikalavimus?
Manau, kad šiuo aspektu turėtų būti dvipusis ryšys. Tėvai ims kelti reikalavimus tik tuo atveju, kai pajus, kad pedagogas nelinkęs įsiklausyti į jų nuomonę. Savo ruožtu pedagogai ims dalinti reikalavimus ir nurodymus tuo atveju, jeigu matys, kad jų pozicija yra ignoruojama. Būtina tai suprasti ir komunikuoti, kad tėvai gali prisidėti prie šių santykių gerinimo lygiai taip pat kaip ir pedagogai.
Kai mano dukra buvo mažametė ir jos mokytoja man pasakė, kad turiu tam tikrus dalykus padaryti dėl savo vaiko, pagalvojau: „Minutėlę, aš taip pat pedagogė. Jeigu suprastumėte vaiko raidą taip, kaip aš suprantu, galbūt mes matytume vienodai“. Turiu omenyje tai, kad ne visi tėvai yra neišsilavinę, kai kurie turi geresnį išsilavinimą net ir už pedagogą, todėl šie santykiai turi būti nuolat aptariami.
Pavyzdžiui, kai pacientas eina vizito pas gydytoją, nes peršalo, gydytojas jam pataria gerti daug skysčių, saugotis, vartoti tam tikrus vaistus ir pan. Pacientas gydytoją informuoja, kad jis jau kelias dienas laikosi režimo, geria skysčius, bet sveikata negerėja. Tada gydytojas pasiūlo padaryti kraujo tyrimus ir stebėti savo būklę. Pacientas po kelių dienų dar kartą atvyksta apžiūrai. Visa tai yra tinkamas dialogas, bendradarbiavimas, siekiant vieno ir vienintelio tikslo, kad problema būtų išspręsta, nes gydytojas turi medicininių žinių, gydymo patirties, o pacientas turi žinias apie save, savo organizmą, tam tikrus niuansus. Analogiška situacija yra vaiko ugdyme: tėvai turi neįkainojamas žinias apie patį vaiką, o mokytojas turi bendrųjų vaiko ugdymo kompetencijų.
Kodėl yra svarbu kurti įtrauktį skatinančias mokyklas visuomenėje ir kokie iššūkiai kuriant tokias mokyklas?
Kuo daugiau kalbama apie įtraukumą, tuo jis atrodo labiau problematiškas. Daugelyje švietimo sistemų atsitinka taip, kad imamos lipdyti etiketės žmonėms: vaikas autistas, vaikas su Dauno sindromu, žmogus žydų kilmės, musulmonas, todėl su žmonėmis reikia elgtis taip, o ne kitaip. Visi žmonės turi poreikių: kai kurie poreikiai labiau fiziniai, kai kurie užslėpti ir nematomi, tačiau mes, kaip visuomenė, turime suprasti, kad etiketės skirtos buteliams, bet ne žmonėms. Tol, kol mes skirstysime žmones ir sakysime, kad negalima kažko valgyti, negalima kažko daryti, reikia elgtis atsargiai dėl tam tikros žmonių grupės nuomonės, mes elgsimės su tokiais žmonėmis mažiau žmogiškai negu galėtume. Čia reikia kalbėti apie žmogiškąjį orumą apskritai, apie tai, kaip galime ieškoti ir rasti galimybių žmoguje, negu skirstant žmones į autistus, problematiškus ar kitokius, su kuriais nebendrausime. Svarbu permąstyti vertybes visuomenėje. Europoje dar egzistuoja istoriniai skauduliai, prisiminimai apie tai, ko mes nebenorime daugiau turėti, matyti, bei tai, ko mes norime ateityje, todėl susiduriame su iššūkiais, kaip padaryti visuomenę sąžiningesnę, vieningesnę, lygesnę.
Lietuvoje neseniai buvo pareikšta, kad ketinama uždaryti mokyklas, skirtas specialiųjų poreikių turintiems vaikams, ir juos integruoti į tradicines mokyklas. Visuomenė išreiškė abejones, ar tai yra geras sprendimas, ar integravus tokius vaikus nesuprastės mokymo lygis ir ar nenukentės dėl to kiti vaikai. Ar tai įprasta reakcija?
Tikrai taip. Tas pats vyko ir Australijoje, ir Jungtinėje Karalystėje. Vis dėlto, reikia suprasti, kad vaikui, turinčiam tiek fizinę, tiek protinę negalią yra svarbu socializuotis su tokio paties likimo vaikais, tačiau nemažiau svarbu yra ir tai, kad neturintys negalios vaikai taip pat suprastų, kad neįgalūs vaikai taipogi yra mūsų visuomenės dalis. Būtent tai, kad specialius poreikius turintys vaikai yra uždaromi atskirai, kad niekas jų nematytų, niekaip neprisideda prie tikslų, kurių siekiama integruojamuoju ugdymu. Mes privalome matyti neįgalius žmones, nevengti jų.
Jeigu klasėje yra 30 vaikų, o pusė jų yra su specialiaisiais poreikiais, mokyklai neužtikrinus reikiamos papildomos pagalbos tokių vaikų ugdymui, be abejo, nukentėtų visi vaikai, todėl, jeigu mokykloje vykdoma tokia integracija, būtina užtikrinti ir didesnius žmogiškuosius išteklius: logopedai, fizioterapeutai, psichoterapeutai, taip pat finansavimą, įrangą, tam, kad būtų užtikrintas pilnavertis visų vaikų ugdymas.
Jūs turite didžiulę tarptautinę patirtį šioje srityje. Gal galite palyginti sistemas visame pasaulyje?
Kadangi dirbau Australijoje, galiu pasakyti, kad ankstyvojo vaikystės ugdymo sistema ten yra labai stipri ir profesionali: atliekama daug mokslinių tyrimų, išbandyta įvairi praktika. Australijos ankstyvojo ugdymo sistema yra orientuota į tai, kokių piliečių ateityje norima turėti. Jungtinėje Karalystėje ši sistema gerokai skiriasi: ten formalus vaikų ugdymas prasideda vaikams sulaukus 4 metų, tai jauniausias amžius pasaulyje, be to, dabartinė vyriausybė nori formalizuoti ir tokio amžiaus vaikų gebėjimų patikrinimą. Ši idėja sutikta kontraversiškai, kadangi neturėtume testuoti vaikų. Tokie vyriausybės siūlymai atsirado kaip reakcija į paskelbtus PISA (angl. Programme for International Student Assessment) rezultatus, kurie atskleidė, jog Jungtinė Karalystė negali pasidžiaugti gerais rezultatais.
Šiuo metu žvalgomasi į Singapūro, Kinijos praktiką, tvirtinama, kad reikėtų sekti jų pavyzdžiu, o kaip tai padaryti – vyriausybės nuomone, reikia atlikti vaikų gebėjimų tikrinimus dar ankstesniame jų amžiuje. Akivaizdu, kad tuose siūlymuose logikos nėra: keturmečiai vaikai, kurių dienotvarkėje didesnę laiko dalį turi sudaryti žaidimai, turėtų sėdėti suoluose, mokytis rašyti ir skaityti daug anksčiau negu jų smegenys yra pasiruošusios šiems procesams. Kita vertus, tokiose šalyse kaip Norvegija, kur labiausiai akcentuojama vaiko teisė žaisti, galima pastebėti, kad vaikai leidžia laiką gamtoje, miškuose, vyksta į ilgas ekskursijas, lauke kuria ugnį, gaminasi valgyti – tai yra elgesys, veiksmai, kurių paprastai nesame įpratę sieti su mažamečiais vaikais. Pasaulyje iš tikrųjų egzistuoja įvairi praktika.
Paminėjote mažamečių vaikų gebėjimų tikrinimą. Ar toks testavimas yra tinkamas būdas nustatyti, kaip vaikai yra ugdomi?
Manau, kad Jungtinės Karalystės vyriausybė šiuo atžvilgiu nori pasakyti, kad vaikui pradėjus eiti į mokyklą būtų atliekami baziniai testai kasmet, siekiant nustatyti pažangą per metus. Manau, kad tai nėra būtina. Kiekvienas vaikas pradeda tam tikrą etapą labai skirtingai. Tokiu atveju būtų taip: šio vaiko pasiekimų rezultatas šiemet yra žemiau lygio, kuris nustatytas kaip bazinis normaliam vaikui, todėl jį turime traktuoti kaip specialiuosius poreikius turintį vaiką. Būtų neatsižvelgiama, kad vaikas yra gimęs vėliau tais metais nei kiti jo bendraklasiai, kad jo šeimoje galbūt yra tam tikrų sunkumų. Tokiu būdu mes nustumtume vaiką į užribį ir jis imtų laikyti save nevykėliu, atsilikusiu, neprotingu, nes mokytųsi specialioje grupėje. Juk mes kalbame apie tą laikotarpį vaiko gyvenime, kai jis turėtų džiaugtis mokymusi, darymu tai su kitais bendraamžiais, įsitraukiant į šį procesą labiau žaidimo forma nei vykdant formalią programą. Toks primetamas požiūris tikrai nepadėtų vaikui tobulėti.
Kuri iš Jūsų paminėtų sistemų, jūsų nuomone, yra geriausia?
Man imponuoja kai kurių Skandinavijos valstybių ir Italijos šiaurėje esančio Reggio Emilia mieste veikiančios ankstyvojo ugdymo sistemos. Jas vienija pats požiūris į vaiką ir kaip visuomenė vertina ir brangina vaiką. Pavyzdžiui, Reggio Emilia savivaldybė skiria pinigų vaikams ir senjorams, kadangi laikomasi nuomonės, jog šioms dviems grupėms žmonių – gyvenimo pradžioje ir jo saulėlydyje – reikia paramos. Vadinasi, jeigu vietinė valdžia sako, kad egzistuoja štai tokios pažeidžiamos žmonių grupės, o likusi visuomenės dalis gali jas remti, tai yra labai svarbu, kadangi mažamečiai vaikai ateityje taps suaugusiais žmonėmis, kurie rinks valdžią, kuri turės rūpintis jais senatvėje ir jų vaikais. Mes turime užtikrinti, kad vaikų ugdymas būtų tinkamas, turėdami omenyje, kad mes laikome vaikus kompetentingus, pajėgius, turinčius nuomonę ir balsą. Jie nėra maži suaugusieji, tačiau yra vaikai, turintys teises.
Jeigu turėtumėte galimybę priimti sprendimus, ką pakeistumėte Jungtinės Karalystės ankstyvojo ugdymo sistemoje?
Na, pagrindinis dalykas, kuris pastebimas ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir daugelyje valstybių, yra trumpalaikis politinis požiūris į švietimą. Vyriausybę formuoja rinkimus laimėjusi politinė partija, kuri ir nustato savo politinę darbotvarkę. Po kurio laiko ateina kita vyriausybė ir vėl viskas iš naujo – nėra ilgalaikio plano. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje tam tikru laiku valdžios atstovai vykdė tiesioginį dialogą su visuomene, kur sprendė klausimus: kokio švietimo, kokios visuomenės mes norime, kokios ankstyvojo vaikystės ugdymo sistemos 21-ame amžiuje mums reikia, galvojant ir apie technologijas, ir apie pokyčius visuomenėje? Lygiai taip pat daryčiau su Jungtinės Karalystės ankstyvojo ugdymo sistema: reikėtų plačių konsultacijų, sprendžiant, kokių piliečių mes norime Anglijoje, Škotijoje, Šiaurės Airijoje ir Velse, ir ką reikėtų pakeisti politinėje darbotvarkėje. Mano nuomone, reikėtu nustoti lopyti sistemos skyles, kelti dar didesnę sumaištį. Vietoje to, kviesčiau atsakingai kurti naują sistemą.
Skaičiau Jūsų publikaciją apie ankstyvojo ugdymo sistemą Jungtinėje Karalystėje. Joje apibūdinote sistemos (kurioje dominuoja moterys, maži atlyginimai ir nepilnavertis statusas) darbuotojus ir minėjote, kad ypatingai sudėtinga pritraukti profesionalius darbuotojus. Skaitant susidarė įspūdis, kad kalbama apie Lietuvą.
Visame pasaulyje yra tas pats. Nuvykus į tarptautines mokslines konferencijas ankstyvojo ugdymo tema, į kurias vykstu kasmet, galima pastebėti, kad 97 proc. dalyvių yra moterys. Ir tai yra tipiška situacija. Iš tikrųjų reikėtų daugiau vyriškosios lyties atstovų ankstyvojo ugdymo procese, čia labai reikalinga darbuotojų, pedagogų lyčių pusiausvyra. Jei būtume turėję daugiau vyrų, greičiausiai būtume jau seniai išsprendę klausimą dėl atlyginimų. Kadangi dar gajus įsivaizdavimas, kad vyras turi išlaikyti šeimą ir parnešti visus pinigus į namus, praktiškai joks vyras nesutiktų dirbti ankstyvojo ugdymo sistemoje už tokį atlyginimą.
Be to, mes su kolegomis juokaujame, kad, kadangi šiuo metu ankstyvojo ugdymo specialistai rūpinasi būtent vaikų smegenų vystymusi, mus galima vadinti vaikų smegenų chirurgais. O jeigu tuos specialistus pavadintume mokytojais, pedagogais, rūpintojais, šios specialybės reikšmė ir statusas tarsi sumažėja. Vos tik pakeičiame pavadinimą ir nustumiame į šalį nosių bei užpakalių šluostymą, statusas tarsi tampa daug reikšmingesnis. Akivaizdu, kad ankstyvojo ugdymo specialisto prestižas turi būti didinamas.