Psichologas – pagalbininkas darbo vietoje

Užsienietiškuose filmuose galima išvysti, kaip depresija sergančiam ar priklausomybę alkoholiui turinčiam asmeniui į pagalbą atskuba specialiai paruošti psichologai, kurie padeda integruotis darbo rinkoje. Tokie Lietuvoje dar nėra ruošiami, tačiau puikiai prigiję ekonomiškai pažangiose šalyse. Jie padeda susidoroti su darbo aplinkoje kylančiais sunkumais.

Darbdaviai žvelgia su baime

„Teko padėti depresija sergančiam žmogui. Darbdavys laiku sureagavo, nukreipė teisinga linkme ir darbuotojas toliau sėkmingai dirba įmonėje“, – tokių specialistų reikalingumu įsitikino Lietuvos psichologų sąjungos Organizacinės psichologijos komiteto pirmininkė Marija Miselytė. Kaip sako pašnekovė, svarbu, kad darbdaviai nesibaimintų ištiesti pagalbos rankos tokių problemų turintiems darbuotojams.

„Jei darbdavys sužino, kad žmogus turi psichinę ligą ar serga depresija, pradeda į jį žiūrėti su baime. O kuomet sužino prieš žmogui įsidarbinant, tikėtina, kad jo ir nepriims dėl tokiems asmenims būdingų nuotaikos ar motyvacijos svyravimų. Daug priklauso nuo įmonės brandumo, nes tikrai žinau ne vieną atvejį, kai suteikiama pagalba ir surandamas psichologas, jei darbuotojo psichinė sveikata nėra gera. Dažnai taip paprastai neatpažinsi, ar tai yra depresija, ar tiesiog liūdnas gyvenimo periodas, kas nebūtinai nuveda į depresiją. Profesionalų pagalba gali įveikti ir momentinį liūdesį, kai žmogus, pavyzdžiui, darbe nejaučia motyvacijos arba jam nesiseka gyvenime. Nors sveikata – asmeninis reikalas, jei tai trukdo darbui, darbdavys gali pasiūlyti pagalbą. Netgi būna atvejų, kai apmoka psichologo konsultacijų išlaidas“, – sako M.Miselytė.

Skirtumas tas, kad organizacinės psichologijos specialistai, anot pašnekovės, dažnai nėra taip stipriai kvalifikuoti teikti psichinę pagalbą.
„Nebent yra baigęs klinikinę psichologiją ir atėjęs į organizaciją arba, kaip mano atveju, gali suteikti minimalią pagalbą ir siųsti pas tuos specialistus, kurie specializuojasi gydant priklausomybes ar psichikos ligas“, – aiškina M.Miselytė, pridurdama, jog organizacinės psichologijos programose nėra mokoma darbo tokiomis situacijomis, nebent pasirenki papildomą kursą ar podiplomines studijas ir toliau gilini žinias šioje srityje.

Prireikia profesinės reabilitacijos 

„Daliai žmonių, kurie ilgą laiką serga sunkia psichikos liga, reikia ne tik gydymo, bet ir papildomų paslaugų, pavyzdžiui, psichosocialinės arba profesinės reabilitacijos. Tai – dažniausiai struktūruotos tęstinės programos, kuriose mokoma įvairių trūkstamų įgūdžių, tarpininkaujama persikvalifikuojant ir įgyjant išsilavinimą, padedama įsidarbinti, teikiamas palaikymas darbdaviams. Tuo dažniausiai užsiima socialinio įdarbinimo įmonės, darbo birža“, – sako Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentė, „Psichikos sveikatos iniciatyva“ direktorė Nijolė Goštautaitė – Midttun.

Pasak jos, programose dažniausiai dirbama komandiniu principu, įsitraukiami įvairių sričių specialistai – pedagogai, socialiniai darbuotojai, medikai ir psichologai.

„Psichologai, kurie tiesiogiai padeda depresija arba priklausomybėmis sergantiems žmonėms, dažniausiai dirba sveikatos priežiūros įstaigose, kurios nepalaiko ryšio su darbdaviais. Daugumai depresija ir priklausomybėmis sergančių žmonių reikia tinkamo gydymo, po kurio jų darbingumas grąžinamas pakankamai ir jiems papildomų integracijos arba reabilitacijos paslaugų nereikia. Yra didžiuliai skirtumai tarp žmonių, kurie serga depresija, šizofrenija ir priklausomybėmis. Jų integracijos poreikiai priklauso ir nuo ligos trukmės, pobūdžio, iki ligos turėtų įgūdžių“, – sako pašnekovė.

Anot jos, specialistų, galinčių teikti šias paslaugas, Lietuvoje yra daug. „Jeigu kalbama apie integraciją asmenų, kurie grįžta po gyvenimo reabilitacijos bendruomenėje, kur gydėsi dėl priklausomybės, paslaugos stipriai skiriasi nuo pagalbos, reikalingos sergant kitomis ligomis. Dažnai šiems žmonėms reikia ne tik profesinės reabilitacijos, darbo įgūdžių mokymo, bet ir būsto, palaikymo gresiant atkryčiui ir panašiai. Tokių paslaugų Lietuvoje labai trūksta“, – konstatuoja N.Goštautaitė-Midttun.

Atsiremia į finansus 

Organizacinės psichologijos specialistei M.Miselytei teko matyti, kaip taikomi panašūs modeliai sporto srityje. „Pavyzdžiui, su sportininkais užsienyje dirba kelių sričių psichologai. Tada kyla klausimas, ar kiekviena organizacija gali sau leisti turėti skirtingų sričių specialistus, nes tai atsiremia į finansinius išteklius. Galbūt verta turėti išorinių konsultantų, su kuriais bendradarbiaujama, kontaktus“, – svarsto Lietuvos psichologų sąjungos Organizacinės psichologijos komiteto pirmininkė M.Miselytė.
Arba tokie specialistai galėtų dirbti prie priklausomybės ligų ar psichikos sveikatos centrų…

„Dažnai įstaigos Lietuvoje neišgali finansiškai sau leisti samdyti tokius specialistus. Turbūt būtų naivu tikėtis, kad kiekviena įmonė turės po kelis skirtingus psichologus, nes dažnai su žmonėmis, sergančiais depresija ar priklausomybių ligomis, kaip ir poliklinikose dirba sveikatos psichologai, kurie labiau užsiima prevencija. Tad galbūt įmonėms iš pradžių verta užsiimti prevencija, nes gali būti tam tikri organizacijos įvykiai, kuomet patiriamas didžiulis stresas, kuris gali lemti žmogaus pervargimą ir tai gali būti susiję tiek su depresija, tiek su kitais psichikos sutrikimais. Tuomet įmonė, užsiimdama prevencija, darbuotojų ligoms gali užkirsti kelią“, – sako psichologė.

LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų instituto vadovas dr. Mindaugas Štelemėkas:

– Suprasdami, kad priklausomybių turinčių asmenų visą laiką bus ir jiems reikės pagalbos, turime ieškoti įvairių modelių (pavyzdžiui, įvedant priklausomybių konsultantus), kaip jiems padėti.
Galima diskutuoti ir apie minimaliąsias intervencijas, kurios yra šeimos gydytojo atsakomybė, kuomet nustatomi galimai priklausomi asmenys ir siunčiami gydytis. Šiuo atveju priklausomybių konsultantai galėtų atlikti didžiulį vaidmenį.

Manau, kad toks modelis tikrai prigytų, tik svarbu tuos žmones atitinkamai paruošti ir aiškiai apibrėžti, kur yra jų pagalbos ribos. Galbūt jie, norėdami padėti, peržengs kompetencijų ribas, tarsi pereidami į psichiatrų darbo sritį. Todėl svarbu aiškiai reglamentuoti, kur yra kiekvieno jų atsakomybė. Jei gydytojai psichiatrai, priklausomybių konsultantai žinos atsakomybių ribas, manau, vieni kitiems galės padėti. Nuo alkoholio priklausomų asmenų Lietuvoje labai daug, nes ilgus metus buvome apsileidę, kol neturėjome normaliai sutvarkytos alkoholio kontrolės. Vėlgi esame posovietinė šalis su prasta gėrimo kultūra ir dabar per kokį dešimtmetį turime išsrėbti tai, ką buvome pridirbę.

Vilniaus universiteto profesorius, psichiatras Dainius Pūras:

– Palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, kur dirba bent keletą kartų daugiau psichologų, mes jų turime daug mažiau. Dabar klausimas, kokiu keliu eisime toliau: ar galvojame, kad mums pakanka tokio specialistų skaičiaus, kokį turime, ar stipriname psichikos sveikatos pagalbą? Kokie yra Vyriausybės planai, nežinau. Nors psichiatrų Lietuvoje pakanka, bet mūsų sveikatos sistemoje kažkodėl pirma turi patekti pas gydytoją, kuris paskui galbūt paskirs psichologo konsultaciją. Vakarų kolegos nesupranta, kodėl veikiame taip neracionaliai. Daugumai reikia psichologo, ne psichiatro. O pas mus pirma turi pasirodyti psichiatrui, jis kaip aiškiaregis tave nuskenuoja, diagnozuoja ligą ir pasako, ar tau dar reikia pas psichologą, ar pakaks tik vaistų.

Žymiai daugiau mums reikėtų ne tik psichologų, bet ir socialinių darbuotojų, kad būtų teikiama visapusė pagalba.

Pabaigai

Išgyvenantys depresiją arba turintys priklausomybių asmenys darbovietėje susiduria su rimtais sunkumais, kuriuos turi įveikti vieni.Vienos įmonės vadovas pasakoja: „Alkoholiu piktnaudžiaujantis darbuotojas atvykdavo į darbą pagiringas, negalėdavo susikaupti ir atlikti jam pavedamų užduočių. Šias, žinoma, reikėdavo atlikti kitiems darbuotojams, kurie būdavo nepatenkinti. O kartais jis visai nepasirodydavo darbe ir kitą dieną postringaudavo nebūtus dalykus… Galima sakyti, kad jis virto manipuliatoriumi, melagiu, bandančiu išsisukti ir pateisinti prastą savijautą arba neatvykimą į darbą.

Blogiausia, kad darbuotojai jausdavosi kaip ant parako statinės: nežinodavo, jis atvyks į darbą, reikės dengti alkoholiką ar ne. Iš pradžių žiūrėjau atlaidžiau, bet vieną dieną neapsikentęs iškėliau ultimatumą: nustoji gerti arba metame lauk. Žmogus nejuokais sunerimo ir, įsikišus šeimos nariams, kreipėsi į priklausomybės ligų specialistus.

Po kurio laiko darbuotojas sugrįžo į mūsų kolektyvą. Nusprendėme jam suteikti antrą šansą. Nors kol kas laikosi puikiai, pastebime, jog kartais būna nervingas, irzlus, piktas, įžeidus, paaštrėja konfliktai, santykių aiškinimasis su kolegomis. Tad, manau, kad psichologo pagalba būtų labai naudinga.“

Deimantė GruodėParengė | lsveikata.lt 
Iliustracija: pixabay.com