Psichoterapijos mitai0 (0)
Iliustracija: OliverKepka / pixabay.com
Norėčiau sugriauti vieną mitą, kurio laikosi nemaža dalis žmonių besikreipiančių psichoterapinės pagalbos, o ypač tėvų, kurie veda savo vaikus. Psichoterapija nėra malonus užsiėmimas, kurio metu visi būna laimingi ir patenkinti.
Daugelis tikisi, kad problemos gali išsispręsti paprastai, lengvai ir maloniai – NE, TAI NETIESA! Psichoterapeuto tikslas nėra suteikti džiaugsmo ir laimės, jo tikslas padėti išspręsti problemas, tai reiškia, kad jis pasitelks visas žinomas technikas ir metodikas, kad padėtų jums ar jūsų vaikui, deja, jokios garantijos, kad tai bus malonu ir visada norėsis eiti. Netgi priešingai, didelė tikimybė, kad priartėjus prie problemos šaknų, norėsis apsisukti ir bėgti atgal, nes tai bus skausminga ir nemalonu. Sielos žaizdos, kaip ir kūno, tam, kad sugytų turi būti išvalytos. Kūno žaizdos valosi pūliuodamos, sielos – per žodžius ir ašaras.
Jei norite paspartinti gijimo procesą – kalbėkite, išreikškite savo mintis, jausmus, kūno pojūčius žodžiais. Ne, tai nebus nei malonu, nei lengva, tačiau garantuoju tikrai naudinga. Jei jaučiate, kad kalbėti negalite, nemokate ar per sunku, pasitelkite filmus, muziką, poeziją ar knygas. Ieškokite analogijų, kurios atspindėtų jūsų vidinį pasaulį – kalbėkite apie tai. Kai kurie psichoterapeutai siūlo menines išraiškos priemones, tokias kaip piešimas, lipdymas ar judesys. Prieš kreipdamiesi pagalbos, pagalvokite apie tai, kokia išraiškos forma būtų tinkamiausia jums, ar jūsų vaikui. Tai vienas iš svarbių klausimų, kurio turite paklausti psichoterapeuto prieš sudarydami su juo terapinį kontraktą.
Dirbdama su vaikais, iš jų tėvų anksčiau ar vėliau išgirstu – jis ar ji nebenori pas jus eiti. Tėvai pasimeta ir galvoja, gal būtų galima kažkaip padaryti, kad jis norėtų eiti. Nors dirbdami su vaikais naudojame daugybę žaidimo, meninių ir kitokių priemonių, visgi, išlieka tie patys psichoterapiniai “žaizdos gijimo” principai. Tėvams teks panaudoti šiek tiek “tėvų galios”, kad padėtumėte savo vaikui sveikti. Panašiai, kaip tada, kai vaikas nenori gerti neskanių vaistų…
Su suaugusiais dar sudėtingiau, jie tiesiog ima ir neateina (nes gali, jie juk patys sprendžia). Kai kurie po savaitės ar dviejų sugrįžta ir sako, kad nesinorėjo eiti nes buvo labai nemalonu, liūdna ar baisu. Visada stengiuosi kiek galėdama daugiau dėmesio skirti šiam nenorui ar neatėjimui, nes jame slypi labai daug informacijos apie sunkumus, slegiančius žmogų bei įprastus tokių situacijų sprendimo būdus. Labai svarbu išanalizuoti savo jausmus, įvardinti mintis, kurios slypi už šių jausmų ir veiksmų. Tai padarę žengsite didelį ir svarbų žingsnį brandesnės, vadinasi, sveikesnės asmenybės link.
Alisa Miller knygoje gabaus vaiko drama rašo “Išsilaisvinimas iš depresijos (aš sakyčiau apskritai iš psichologinės problemos) reiškia ne tvarią linksmybę ar visišką kančios nebuvimą, o gyvybingumą, tai yra laisvę išgyventi spontaniškai kylančius jausmus. Mes esame gyvi ne vien gražiais, gerais, pageidaujamais jausmais, mūsų konkrečią būtį pagilina, lemiamų įžvalgų suteikia ne tik jie, bet dažniausiai kaip tik nepatogūs, nederami jausmai, kurių norėtume išvengti. Psichoterapijos procesas sukuria erdvę, kurioje galima išgyventi ir suprasti šiuos jausmus.”
Psichoterapijos procesas sukuria erdvę, bet toje erdvėje išbūti ir suprasti reikia pačiam…
Psichologė Aušra Norė | psichologeausra.simplesite.com