Pyktis – iš kur jis kyla ir kaip jį suvaldyti?

Kad ir kaip nesimpatiškai atrodo pykčio emocija, ji anksčiau ar vėliau aplanko mus visus. Vieni, pagauti pykčio, reaguoja gana akivaizdžiai, garsiai, o kiti, rodos, niekuomet nepyksta. Bet tai nėra tiesa, jie pyktį slopina ir slepia. Tai ką vis tik reikėtų žinoti apie pyktį? Kada jį geriau slopinti, o kada ištransliuoti? Apie tai „Laisvalaikis“ kalbėjosi su psichologu Mariumi Daugelavičiumi.

Iš kur tas pyktis atsiranda? Kokia jo prigimtis?

Galima išskirti keturias pykčio rūšis arba kilmes: vidinio kovotojo; pyktis dėl paties žmogaus susikurtų taisyklių; gynybinis pyktis, kylantis iš nesaugumo ir pažeidžiamumo; pyktis, kylantis dėl žmonių, kurie gyvena kitaip ir leidžia sau daigiau, nei sau leidžiame mes. Beje, pyktis, kylantis iš pirmosios rūšies yra adekvatus, nes verčia už save pakovoti. Reagavimas pykčiu į kitas tris rūšis ne visada yra adekvatus. Vienu metu žmogų gali veikti ne viena, o ir dvi ar trys pykčio rūšys.

Su pykčiu dėl įvairių priežasčių, tik pykčio emociją išreiškiame skirtingai. Nuo ko tai priklauso?

Yra žmonių, kurie labiau kontroliuoja save, laikosi tam tikrų elgesio taisyklių – esamų ar įsivaizduojamų, atėjusių iš auklėjimo – dėl įvairių kitų priežasčių žmonės nusprendžia, kad juntamo pykčio parodyti negalima. Kai auklėjame vaikus, juos automatiškai išmokome nepykti, nerėkti, neskriausti ir panašiai. Tą jie išmoksta visam gyvenimui ir įsisąmonina, kad geras žmogus yra tas, kuris nepyksta. Tiesa, tie žmonės – vaikai, kurie labiau pasiduoda auklėjimui, būtent tokias dogmas ir išmoksta, o tie, kurie sunkiau pasiduoda auklėjimui, pykčio savyje nelaiko, jį išspinduliuoja kokiomis nors formomis. Taip pat, žmogus pykčio emocijos nesuvaldo tada, kai jo kantrybės taurė persipildo ir jis tiesiog pratrūksta. Taip gali nutikti dėl nuolatinės įtampos, kivirčų ir kitų dalykų. Žmogui tiesiog nebeišeina susivaldyti, nors jis ir supranta, kad tai galbūt nėra gerai ir taip būti neturėtų.

Ar pykčio išraišką kaip nors lemia ir charakteris?

Žinoma, natūralu, kad emocingesni charakterio tipai (cholerikai, sangvinikai) rodo daugiau emocijų. Nors tai sąlyginis dalykas. Charakterio tipas juk irgi ne iš dangaus nukrenta, charakteris formuojasi priklausomai nuo auklėjimo, aplinkybių, motinos nėštumo metu, nes vaikas jaučia tai, ką jaučia motina. Charakterio formavimuisi turi įtakos net ir gimimas. Ir augdamas žmogus įpranta labiau rodyti arba labiau nuslėpti savo vidines emocijas. Taip pat formuojasi ir santykis su pykčiu – labai natūralia emocija. Tik klausimas, kiek stipri žmoguje ši emocija, kiek pykčio yra prisikaupę ir kaip jį parodome.

Vyrauja prieštaringos nuomonės, kaip dorotis su pykčiu. Pyktį geriau ištransliuoti ar laikyti savyje, nuslopinti ir paslėpti? Kuo tikėti?

Teisybė, turbūt, kaip visada – yra per vidurį. Kartais tikrai reikia pastovėti už save ir pakovoti. Žmonės, kurie niekuomet nepyksta, vaizdingai tariant patampa „skudurais”, į kuriuos visi valosi kojas. Jie visuomet nusileidžia, nutyli ir pykčio neparodo, už save nekovoja, nes bijo pykčio ir konflikto. Bet jie bijo ne savo pykčio, o kitų žmonių pykčio. O tas, kuris nuolatos ir be perstojo rodo pyktį, tampa agresoriumi ir gyvenime dėl to gali kiti problemų. Tiesiog reikia mokėti atskirti ir atsirinkti, dėl ko mes pykstame, iš kur tiek pykčio atsiranda ir kam mūsų pyktis yra skirtas. Galų gale, turėtume kelti klausimą, ko pasieksime rodydami pyktį, jei tai nėra varomosios jėgos pyktis, galbūt derėtų kiek prisivaldyti.

Kaip išreikšti pyktį taip, kad tai nepakenktų aplinkiniams?

Suvokime, kad pyktis yra linkęs kauptis. Žmonės, kurie save kontroliuoja ir to pykčio stengiasi neparodyti, tam tikrose situacijose prikaupia pykčio, jis viduje akumuliuojasi ir po ilgo laiko nutylėjimų, kai persipildo kantrybės taurė, žmogus nebeišlaiko. Jis „prasprogsta”, pasipila pykčio bangos. Susikaupusį pyktį, kad jis nekenktų aplinkiniams reikėtų išlieti civilizuotais būdais. Tereikia periodiškai jį kažkur nuleidinėti, nuleisti garą. Tam puikiai tinka sportas, itin gera išsilieti daužant bokso kriaušę, karatė treniruotės, kur realiai reikia pykčio išstumiamos jėgos. Japonijoje ofisuose net yra poilsio kambariai, kuriuose padarytos virišininkų iškamšos. Galima ten nueiti ir išsilieti, nes viršininkui į akis to pykčio ir agresijos tiesiogiai negalima parodyti. Taip pat pyktį galima išlieti sportiniuose žaidimuose: krepšinyje, tenise, futbole ar bent stebint tokias varžybas, kai visa minia išsirėkia pagauti tos kovos dvasios. Kartais užtenka gerai išsikeikti, tik, žinoma, ne viešai.

O jei žmogus įpratęs slėpti ir slopinti visas, tiek neigiamas (pyktį, pagiežą, nusivylimą), tiek teigiamas emocijas. Ar tai jam nekenkia?

Žinoma, tai kenkia jo nervų sistemai ir psichikai, bendrai savijautai. Emocijos yra lyg energija, jei jos neišnaudojama, ji akumuliuojasi viduje ir kelia įtampą. Tas geras, protingas, išsiauklėjęs žmogus, tylus, kuris nei per daug išreiškia džiaugsmą, nei pyktį ir dažniau išlieka abejingas, kažkuria prasme dažniausiai yra ligotas. Ir tuomet tik laiko klausimas, kada ir kokia forma tos emocijos prasiverš kaip depresija arba fizinės ligos, kraštutiniu atveju – suicidas. Jeigu toks žmogus emocijas išlietų, jis nejaustų agrecijos prieš save ir savęs dėl visko nekaltintų.dėl tų užslopintų emocijų prasidėjusios ligos galiausiai pereina ir į rimtus psichosomatinius sutrikimus, ligas. O gydytojai net apčiuopiamos ligos neranda, nors žmogus skundžiasi, kad jam silpna, bloga ir ką nors skauda.

Kartais žmonės susipyksta ir susitaiko, tačiau po kiek laiko vėl prisimenamas prikišamas koks nors senas barnis ar nuoskauda. Ar tai reiškia, kad žmogus dar pyksta ir neatleido?

Tas žmogus, kuris pyksta ir prisimena senas nuoskaudas, jis jaučiasi pažeidžiamas. Prisimena tas situacijas, kuomet taip pat jautėsi pažeidžiamas, nesaugus. Jeigu tuo metu, kai žmogus jautėsi nesaugus, jį kas nors nuskriaudė, tokių dalykų žmonės nedovanoja ir neatleidžia. Dėl to ir prisimena sekančioje akistatoje su pykčiu ir konfliktu. Tiesa, tokiu atveju labiau kaupiasi ne pyktis, o žmogaus pažeidžiamumas. Tai gali būti visai nekalta situacija, bet gynybinė – puolamoji reakcija reikalauja, kad žmogus surastų pretekstą, juo ir tampa tas senas barnis ar įžeidimas. Tai gali tęstis visą gyvenimą, priklausomai nuo to, kiek žmogus jaučiasi pažeidžiamas.

Pykčio rūšys

Pirmoji – vidinis kovotojas. Tai yra natūralus, prigimtinis pyktis, kuris egzistuoja kiekviename žmoguje. Tai tas vidinis gynėjas, kovotojas, karys, kuris mums formuoja gebėjimą pastovėti už save. Tai kaip ir gamtoje, kiekvienas gyvūnas turi kažkaip už save pastovėti, apsginti. Net ir bailiausias zuikis, užspaustas į kampą, pradeda kovoti. Tokios kilmės pyktis žmogui leidžia siekti pergalės, kovoti ir laimėti, nugalėti baimę, veikia, kaip varomoji jėga. Tai gerasis pyktis ir net kažkuria prasme – lyderio savybė. Žmogus, kuris neleidžia sau supykti, kad pakovotų už save, niekaip negali būti lyderis. Dažniausiai nėra pergalės be pykčio. Iš pykčio galima labai daug ką nuveikti, tai puiki varomoji jėga.

Antras rūšis – pyktis, kylantis iš mūsų susikurtų taisyklių. Kai žmonės galvoja, kad reikia vaikščioti, elgtis, gyventi būtent taip, o ne kitaip. Toks žmogus save kontroliuoja ir gyvena pagal tas taisykles. Bet gyvenimas dažnai prieštarauja žmogaus susikurtoms taisyklėms. Tarkime, žmogus yra įpratęs ir turi taisyklę, kad šlepetės turi būti sukrautos kairėje prieškambario pusėje, o jo šeimos nariai tokios taisyklės neturi. Jie šlepetes sukrauna visiškai kitaip, tad žmogui, kuris įsikibęs į savo taisykles, būtinai kyla pyktis. Kuo daugiau žmogus turi taisyklių, kaip viskas turi būti pagal jį ir jų laikosi, tuo daugiau pykčio ir agrecijos jis generuoja. Kita vertus, jeigu žmogus būtų lankstesnis, jam nekiltų tiek daug pykčio.

Trečia rūšis – gynybinis pyktis ir agresija, kylantis tuomet, kai žmogus jaučiasi nesaugus. Jei žmogus mano, kad vidinis jautrumas, nepasitikėjimas savimi, silpnumas ir bejėgiškumas yra blogai – jis užsiaugina tokią tarsi gynybinę agresijos sieną, net jei iš tikrųjų jis pats ir yra silpnas, jautrus ir pažeidžiamas. Prisiminkime, kad mažas silpnas šuo dažniausiai būna gerokai piktesnis ir agresyvesnis už didelį šunį, nes jaučiasi itin nesaugus. Taip yra ir su žmonėmis, kartais tai liaudyje net pavadinama „mažo žmogaus sindromu”. Didelis šuo ir savimi pasitikintis, saugiai besijaučiantis žmogus, nejaučia bejėgiškumo ir pykčio. Kuo žmogus silpnesnis, tuo piktesnis. Tačiau tai nėra kalbant tik apie ūgį, kalbame ir apie žmogaus vidų.

Ketvirta rūšis – ši pykčio rūšis savo kilme šiek tiek panašį į antrąją. Šiuo atveju labiausiai nervina ir pyktį kelia tie žmonės, kurie sau leidžia gyvenime daugiau, nei mes patys leidžiame sau. Jeigu, tarkime, aš įpratęs kalbėti tyliai ir laikau tai norma, mane nervins ir pykdys tie žmonės, kurie yra garsiakalbiai. Taip pat yra ir jeigu aš esu punktualus, valingas, atsakingas, pareigingas žmogus, mane būtinai nervins tas, kuris gyvena savo malonumui ir dažnai leidžia sau ilsėtis ar nepersidirbti. Tol kol mes patys sau kažko neleisime, mus nervins visi tie, kurie sau leidžia daugiau. Ši pykčio rūšis formuojasi per auklėjimą ir patirtis.

Su psichologu Dr. Mariumi Daugelavičiumi kalbėjosi Ringailė Stulpinaitė
Šaltinis: psichologas.org
Foto: Sandra Hoever/Corbis