Rasti gyvenimo kryptį – su knyga

0 (0)

Kadaise, kai universitete krimtau lietuvių filologijos mokslus, apie biblioterapinę literatūros funkciją mums neužsiminė nė vienas dėstytojas. Tačiau metams bėgant supratau, kad gyvenime vertingiausios buvo knygos, kurios įkvėpė pokyčiams, drąsino priimant sprendimus, parodė kitą gyvenimo perspektyvą ar leido pasidžiaugti akimirka. Neapleidžia įsitikinimas, kad visa mums reikalinga išmintis jau sudėta knygose. Svarbiausia – tuos gydančius tekstus reikiamu metu sau atrasti. Apie tai ir ne tik apie tai kalbamės su psichologe psichoterapeute Lina Vėželiene.

Biblioterapija – kuo ši terapija ypatinga, kuo išskirtinis yra skaitomos knygos poveikis?

Terminą „biblioterapija“ – pažodžiui galėtumėm suprasti kaip gydymą knyga, rašytiniu žodžiu, gydomąjį skaitymą. Savo ruožtu, graikų žodis therapeia reiškia ne tik gydymą, bet ir slaugymą. Biblioterapiją aš taip skirčiau į gydomąją ir slaugančiąją.

Vienos knygos gali gydyti, o kitos – slaugyti. Jei slaugymą suprastume kaip pagalbą: pailsėti, atsipalaiduoti, nusiraminti, geriau pažinti save ir savo jausmus, pasimokyti. Todėl ir skaitomų knygų poveikis galėtų būti dviejų tipų: gydantis ir edukacinis – relaksacinis – motyvacinis.

Knyga padeda gydyti žmogaus sielą tada, kai jos tekstas atveria, žadina, verčia pasidarbuoti ne tik pilkąsias smegenų ląsteles, bet ir sąžinę, širdį, sujudina vidinės išminties rezervus, sustiprina tikėjimą, įkvepia keisti savo vertybes bei elgesį. Paprastai tokį poveikį turi šventraščių tekstai. Slaugomasis knygos poveikis irgi neabejotinai vertingas, nes tekstas nuramina, padeda atsipalaiduoti, keičia suvokimą, gilina savęs ir kitų pažinimą. Ir nors knygos skaitymą sunku būtų prilyginti gyvam pokalbiui, visgi jis turi privalumų. Skaitydami mes tam tikra prasme susitinkame su knygos autoriumi, kas gyvai vargu ar būtų įmanoma. Taip pat netiesiogiai pabendraujame su daugybe išmintingų žmonių, galbūt jau seniai nebesančių, prisiliečiame prie jų pasaulėžiūros, pasimokome, gauname atsakymus. Taip plečiame savimonę, kaupiame patirtį, bręstame.

Pasvarstykime: kada skaitymas galėtų labiausiai padėti? Kokiems žmonėms jis tinkamiausias?

Skaitymas labiausiai padeda, kai žmogui trūksta žinių, pavyzdžiui, informacijos apie savo fizinės ar psichinės sveikatos būklę, apie santykių su kitais kūrimą. Kai žmogus ieško sprendimų, bet pats nežino, ko nori; kai yra užstrigęs savo siaurame pasaulėlyje, kai reikia naujai pažvelgti į save, pasimokyti suprasti kitus; kai žmogui sunku susivokti, ką jaučia ir kodėl taip jaučiasi; kai nori kažką pakeisti savo gyvenime, bet nežino ką ir kaip; kai trūksta drąsos ar įkvėpimo priimti sprendimus, pasukti kitu keliu.

Apskritai, knyga gali veiksmingai pagelbėti bet kuriam žmogui, tik svarbu, kad ji atitiktų jo poreikius ir gebėjimus.

Kokios knygos, jūsų nuomone galėtų turėti gydomąją (terapinę) galią? Kaip žmogui pačiam jas atrasti, kaip skaityti?

Šventraščiai.
Tik pradėti skaityti šventraštį, geriau ne vienam, o kartu su labiau patyrusiu palydovu (dvasininku, maldos grupe), kad galima būtų aptarti, klausti, susieti su savo patyrimu ir kasdienybe. Arba galima skaityti knygas, kurias parašė šventraščius išmanantys autoriai.

Ar gali knyga turėtų ir ardomąjį, destruktyvų, neigiamą poveikį?

Nesu susidūrusi su tokiomis knygomis, gal tiesiog neteko paimti į rankas. Bet esu skaičiusi knygų, kurios užkrečia pesimizmu, slegia negatyvia, sarkastiška autoriaus pasaulėžiūra. Tokį poveikį galima vadinti neigiamu, prilyginčiau jį prastos kokybės maistui. Šiek tiek pykina, nesivirškina, bet praeina. Pradėjus skaityti ir pajutus, kad knyga taip veikia, gal geriau jos netęsti… Tačiau dažniau neigiamas knygų poveikis priklauso nuo žmogaus vidinės būsenos, o ne nuo knygos.

Jei depresijos apimtas asmuo perskaitys apie tai, kad savižudybė yra geriausia išeitis šiame beprasmiame gyvenime, tai galėtų lemti jo negatyvių minčių suintensyvėjimą. Panašiai ir su kitais destruktyviais impulsais, apie kuriuos kartais rašoma knygose – patraukliai pateikiamas skyrybas, valgymo sutrikimus, priklausomybes.

J. W. Goetheʼs kūrinys ,,Jaunojo Verterio kančios“ kadaise taip pat kaltino dėl pagausėjusių savižudybių, bet, manau, kiekvienas ieškantis ras tai, ką nori rasti. Destruktyviai veikti gali ir perskaityta žinutė laikraščio nekrologų skyriuje ar eilėraštis apie saulėlydį.

Dar svarbu būtų pasakyti, kad knyga turi žymiai menkesnį poveikį, nei gyvas bendravimas, gyvas pavyzdys, artimos aplinkos pasaulėžiūra ir vertybės.

Kaip vertinate pastaruoju metu gausiai leidžiamas savipagalbos knygas? Ar be psichologo ar konsultanto žmogus galėtų vienas išbristi iš sudėtingos situacijos – tik perskaitęs gerą knygą?

Savipagalbos knygos turi dvejopą poveikį: ir teigiamą, ir neigiamą. Gera jose tai, kad skaitantis šias knygas žmogus daugiau susipažįsta su savimi ir savo problemomis, žvilgteli į savo vidų ir mažiau dėl visko kaltina aplinkybes ar kitus žmones. Galbūt jis peržiūri kai kuriuos savo įsitikinimus, suabejoja kai kurių „tiesų“ teisingumu. Taip nuveikiamas nemenkas darbas, išpurenama dirva pokyčiams ar išgijimui, galbūt net ieškoma profesionalios pagalbos. Tačiau gali atsitikti ir kitaip. Būna, kad iš pagalbos sau knygų žmogus sužino, kas jam yra ir kodėl, atlieka kelis knygose rekomenduotus pratimus ir nusprendžia, kad darbas su savimi baigtas. Knyga perskaityta! Po kiek laiko, grįžus simptomams ar sunkumams, perskaito dar vieną knygą ir vėl kuriam laikui ,,pasveiksta“. Toks „gydymasis“ labai apsunkina galutinį pasveikimą, pavyzdžiui, išgyvenant nuoskaudų kartėlį, depresiją ar netekties gedulą. Nes manydamas, kad pats gali sau padėti, žmogus nesikreipia pagalbos, užsisklendžia, tampa „daktaru“. „Aš pats viską žinau, – sako toks savigalbos knygų skaitytojas. – Ką man tas psichologas gali pasakyti“. Profesionalios pagalbos toks „apsiskaitęs“ asmuo kreipiasi labai retai ir tik tada, kai liga pasiekia kritinę stadiją. Tuomet padėti jam labai sunku, nes ateina žmogus, kaip gydytojai turbūt sakytų, namų sąlygomis ,,nusigydęs“….

Gera knyga būtų ta, kuri praplėstų žmogaus sąmonę ir padėtų suvokti, kad pagalbos paprašyti nereiškia nusižeminti. – ,,Nė vienas žmogus nėra sala“, – taip savo knygą yra pavadinęs katalikų vienuolis Thomas Mertonas. Juk mes patys nesitaisome dantų, nesioperuojame apendicito, taip neturėtume gydytis depresijos ar panikos sutrikimų. Ne tokiais sudėtingais atvejais, pavyzdžiui, kai kyla santykių, vaikų auklėjimo problemų, taip pat geriau pasikalbėti su kitu žmogumi, nebūtinai psichologu, tai gali būti sielovadininkas, labiau patyręs draugas, šiaip patikimas, išmintingas žmogus.

Kiek jums pačiai svarbios knygos? Ar jums skaitymas padeda tam tikrose situacijose? Kokiose? Kaip praturtino, įnešė naujo, pakeitė jūsų gyvenimą?

Knygos mano gyvenime užima nemenką vietą. Skaitau nuo vaikystės ir skaitau daug. Skaitydama ilsiuosi, praplečiu akiratį, susidėlioju savo patirtį, stiprėju. Daug ko išmokau būtent skaitydama – apie žmogaus prigimtį, santykius, elgesio motyvus. Būna, kad atsivertusi knygą pakeliauju po tolimas šalis, pagyvenu šalia labai įdomių žmonių, mokausi mylėti, atjausti – visa tai mane praturtina. Neretai knygos tekste nušvinta vienas ar keli sakiniai, kurie iškelia į sąmonės lygmenį tai, apie ką tik miglotai įtardavau ar buvau visai pamiršusi.
Vienos daugiau, kitos mažiau, bet kiekviena knyga kažkuo praturtino mano gyvenimą. Negalėčiau sakyti, kad pakeitė, bet jei nebūčiau skaičiusi knygų, tikrai būčiau kitokia.

Savo tinklaraštyje dažnai cituojate Biblijos tekstus, krikščionių vienuolių raštus? Kuo ypatinga tokio tipo literatūra?

Tokios knygos pakelia mano dvasią, apvalo nuo kasdienės taršos ir gydo, augina. Nesu turtinga gyvų santykių su giliai tikinčiais dvasingais žmonėmis, todėl prisilietimas prie šventų žmonių, tegu per jų raštus, man – didelė dovana.

Gal galėtumėte paminėti keletą knygų, kurios jums gyvenime padariusios didžiausią poveikį? Kodėl?

Skirtingais gyvenimo etapais poveikį darydavo vis kitos knygos. Koks stiprus jis buvo, dabar sunku vertinti. Pavyzdžiui, vaikystėje buvau sukrėsta Salomėjos Nėries eiliuotos pasakos ,,Eglė Žalčių karalienė“. Vis svarstydavau, kodėl žmonės gali būti tokie negeri, kodėl negalėjo baigtis kitaip, susvyravo mano įsivaizdavimas, kad visi aplink „balti ir pūkuoti“, jei net broliai gali būti tokie žiaurūs. Vėliau įtaką darė jau nebe knygos, o tam tikri autoriai. Su Dž. Londonu keliavau ir mokiausi nugalėti kliūtis, su Gi de Mopasanu pradėjau pažintį su vyrų ir moterų santykiais, Konan Doilis mokė dėmesingumo smulkmenoms ir dedukcinio mąstymo. Vėliau ilgai ,,virškinau“ Ievos Simonaitytės ,,Aukštųjų Šimonių likimą“, daug kartų skaičiau Axel Munthe ,,Knygą apie San Mikelę“, kad pasisemčiau jo prasmingos būties gebėjimo. Ir dar daug daug autorių bei knygų…

Ar rekomenduojate savo konsultuojamiems žmonėms skaityti knygas? Iš jų atsiliepimų – ar turėjo jos kokį nors poveikį?

Rekomenduoju paskaityti knygas, kurios padėtų geriau suvokti save arba savo situaciją. Mano siūlymai paskaityti dažniausiai būna edukacinio pobūdžio. Pavyzdžiui, žmogui, kuriam nejauku psichoterapiniame procese, nes jis tiesiog nesupranta, kas čia vyksta ir kaip, duodu paskaityti kurią nors iš Irvino Yalomo knygų, moteriai, kuri patiria psichologinį smurtą, bet laiko tai normaliu dalyku, rekomenduoju knygą ,,Aš mylėjau manipuliuotoją“. Poroms, neįsivaizduojančioms, kad be skyrybų yra dar ir kitų sprendimų, pasiūlau paskaityti ,,Per juokus į geresnę santuoką“. Vyrui, kuris abejojo savo kaip tėvo gebėjimais rekomendavau knygelę M. Epšteino ,,Tėvystė“. Populiarios knygos mano kabinete – E. Fromo ,,Meilės menas“, H. G. Lerner ,,Pykčio šokis“, J. L. Herman ,,Trauma ir išgijimas“, S. M. Stanford-Rue ,,Ar verksiu rytoj?“, F. Riemanno ,,Pagrindinės baimės formos“, M. Scotto Pecko ,,Nepramintuoju taku“. Bet kaip jau minėjau, kiekvienas žmogus individualus ir ne visiems edukacija reikalinga.

Gal galite pasidalinti knygomis, kurias mielai rekomenduotumėte, kurios jums pačiai buvo ypatingos?

Nedrįsčiau rašyti rekomenduotinų knygų sąrašo, nes knygos pasirinkimas labai individualus, knyga ,,suskamba“ kiekvienam savo laiku ir savo vietoje, bet galiu pasidalinti knygomis, kurioms man kažkada ,,suskambėjo“, buvo ypatingos:

• Munthe A.,,Knyga apie San Mikelę“ – padėjo prisiliesti prie prasmingos būties patyrimo.

• Kierkegaard S. ,,Liga mirčiai“. Knygoje aptikau lyg ir religinę asmenybės teoriją. Filosofas tyrinėja žmogaus esmę, prasmę, tikslus ir motyvus; aptaria dvasios ligas, jų priežastis; kalba apie žmogaus elgesį; išskiria asmenybės raidos etapus. Teigia, kad tikėjimas žmogui reikalingas tam, kad jo egzistencija netaptų neviltimi su iš to kylančiomis pasekmėmis, pasireiškiančiomis kaip ligos mirčiai simptomai.

• Frankl V. E. ,,Sielogyda“. Viena iš įsiminusių šios knygos citatų: ,,Nei mums pravers, nei ligoniui padės net tai, kad žinome psichologines priežastis, sukėlusias jo pesimizmą, skepticizmą ar fatalizmą. Privalome pirma pasiekti, kad jis suabejotų savo pasaulėžiūra…“ (50 p.).

• Yalom I. D. ,,Kai Nyčė verkė”. Pora citatų: ,,Tas, kuris neklauso savęs, yra valdomas kitų. Lengviau, daug lengviau paklusti kitam, nei valdyti save“ (215 p.); ,,Jis sutrikęs ieškojo savo nerimo šaltinio tarp proto šiukšlių… Jis netgi paprašė, kad kapstyčiausi drauge su juo! (220 p.).

• Fromm E. ,,Turėti ar būti“. Autoriaus idėja: galima gyventi siekiant Turėti ir gyventi siekiant Būti. Net ir knygas galima skaityti norint gauti informaciją, o galima ir pagal Būties principą, kai įžvelgi dar daugiau nei pats autorius.

• Dostojevskis F. ,,Idiotas“. Emy Van Deurzen apie tokius ,,idiotus” rašė: ,,Atkakliai ginti savo tiesą galima tik tuomet, jei turi pakankamai daug ištvermės ir stiprybės, labiau tikėtina, kad prieisi iki beprotystės, kai visi aplinkui tau rodys, kad esi ne toks, koks turi būti”… Dažnai sutinkama realybė.

• Jasukaitytė V. „Senis“. Atrodytų, kad knyga yra apie didžiausius žmogaus baubus: vienišumą, skurdą, senatvę. Tačiau po jais aptinkame prasmingą vienatvę, brandą, išmintį, turtus, kurie kitomis aplinkybėmis gal nebūtų rasti.
• Mertonas T. „Septynaukštis kalnas“. Atviras ir sąžiningas pasidalinimas apie Dievo ir savęs paieškas. Puikus padrąsinimas tiems, kas nedrįsta klysti, ieškoti ir eiti savo keliu.

• Ware B. „5 dažniausios apgailestavimų priežastys mirštant“. Knyga, padedanti susigrąžinti gyvenimo ,,skonį“: tikra, gyva, paprasta.

• Peterson M. „Vienuoliai ir aš“. Optimistinis sąmoningumo ugdymo vadovėlis. ,,Įdomu, ar šiame pernelyg visa ko perpildytame pasaulyje mes suprasime, kaip sustoti anksčiau, nei mus sustabdys kokia nors liga“, – svarsto autorė.

Kalbėjosi Rasa Derenčienė | gyvojipsichologija.lt
Sutrumpinta teksto versija – žurnale „7 dienos“ (2015 rugsejo 9 d. Nr.2)
Foto: Magdalena Roeseler