Rytų išmintis pateikia paprastą priemonę stresui nugalėti

Nuolatinis skubėjimas, dinamiškos aplinkos sukeliamas stresas, o galiausiai išsivystanti paranoja ar depresija yra šių dienų žmonijos rykštė. Kovai su šia problema medikai siūlo šimtus įvairiausių tablečių ir preparatų. Tačiau, pasak Rytų kultūros ir kovos menų eksperto, Wing Tsun Kung Fu organizacijos Baltijos regiono vadovo Lino Gudonavičiaus, atsakymas į sveiką gyvenseną ir gerą savijautą glūdi tūkstantmetėse tradicijose ir gebėjime sustoti.

– Linai, esate ypatingai užimtas žmogus – verslininkas, Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojas ir rytų kovos menų meistras. Esate nuolatos užimtas ir dėl darbo priverstas aktyviai keliauti. Kaip nepervargstate nuo tokios intensyvios veiklos? Koks Jūsų energijos šaltinio receptas?

– Išties, šiandieninis gyvenimas yra labai pasikeitęs. Žmonės neturi laiko niekam, visada skuba, bėga, lekia, nori uždirbti daugiau pinigų. Daugelis net dirba ne tam, kad gyventų geriau, o tam, kad tiesiog išgyventų. Mus spaudžia bankai ir kreditoriai, kuriems kiekvieną mėnesį turime atiduoti atitinkamą pinigų sumą ir jie tikrai nelauks.

Žmogus atsiduria stresinėje būsenoje, visai kitaip žvelgia į darbą, esamą situaciją, praranda laisvumą. Negana to, dar ne visada viskas sekasi, ne viską suspėjame, kažkas nepavyksta, kažkas kitam sekasi geriau, jaučiame nuolatinę konkurenciją. Tokioje aplinkoje pasikeičia ir požiūris į žodį „pakanka”. Mus nuolatos lydi stresas, su kuriuo kiekvienas tvarkomės skirtingai.

Žinoma, visada prieiname tą etapą, kai susimąstome, kad metas pailsėti. Tada yra kelios galimybės. Paprasčiausias kelias – imtis knygos, kas yra labai sveikintina, tačiau dažnai yra taip sudėtinga atsiriboti nuo kasdienių reikalų, kad pirmą pusvalandį net nesuprantame, ką skaitome, o galvoje sukasi esami darbai. Žinoma, galima išvažiuoti atostogauti, tačiau tai – pakankamai brangus malonumas, kuriuo mėgautis, ypač žmonėms turintiems šeimą, yra ganėtinai sudėtinga.

Trečias kelias, kurį naudoju aš pats – sportas, fizinė iškrova. Treniruočių salė turi tapti ta erdve, už kurios ribų paliekate ryšio priemones, tampate izoliuoti nuo išorinio pasaulio žinučių, skambučių, kalendorinių pranešimų. Valanda ar pusantros sporto turi visiškai išvalyti galvą nuo probleminių minčių.

Žinoma, kad galėtumėte užsimiršti, reikalingas ir patyręs, kvalifikuotas treneris, nes nieko negali būti blogiau, kai po sunkios darbo dienos dar tenka vargti ir nuobodžioje bei neįdomioje treniruotėje.
Po geros treniruotės žmogus visiškai išsikrauna, pamiršta problemas, jo darbo našumas kitą dieną tampa kur kas didesnis. Sporto kaip relaksacijos ir atsipalaidavimo metodika vis dažniau yra pritaikoma ir dienos metu, kai kompanijos savo darbuotojams pietų pertraukos metu užsako treniruotes ar sporto klubų abonementus. Tai ne tik gerina darbuotojų fizinę kondiciją, tačiau ir stiprina tarpusavio ryšius, komandiškumą.

– O kaip yra su fizinį darbą dirbančiais žmonėmis. Juk jiems po 8 ar 12 valandų fizinio krūvio sportuoti gali būti tiesiog per sunku?

– Jeigu žmogus dirba fizinį darbą ir eina į treniruotes, kur viskas paremta fiziniu krūviu, tada rezultatas bus neigiamas. Tačiau nepamirškime, kad treniruotėse yra mankštinamos skirtingos raumenų grupės, ko jokiame įprastame darbe nepadarysi.

Jei kalbame apie kovos menus, tai daugelyje jų fiziniai pratimai sudaro iki 20 proc. treniruočių. Kiti pratimai yra skirti kūno lavinimui, vestibiuliarinio aparato, pusiausvyros, koordinacijos refleksų ugdymui, ką kasdienėje veikloje mes laviname retai. Ne kartą po treniruočių yra tekę girdėti iš savo mokinių, dirbančių fizinį darbą, kad jie tarsi naujai atgimsta, nuovargis tampa kitokiu, o kitą dieną jie vėl yra kupini jėgų.

– Minėjote, kad trenerio, mokytojo vaidmuo yra ypatingai svarbus, norint deramai treniruotis ir pailsėti nuo gyvenimiškos įtampos. Kaip atpažinti ir įvertinti gerą trenerį?

– Kinijoje yra sakoma, kad labai svarbu ne ko tave moko, bet kaip ir kas tave moko. Jei kalbame apie kas, tai čia mokytojas yra svarbiausias aspektas, nes jis tampa raktu į žmogaus sportinį, emocinį ir psichologinį asmenybės tobulėjimą. Yra labai daug gerų aukšto lygio sportininkų, kurie buvo pasaulinės žvaigždės, pavyzdžiui, krepšinyje ar futbole, tačiau tik retas iš jų tapo geru, pripažintu treneriu ar instruktoriumi, ir tokių pavyzdžių yra labai daug.

Tai yra visiškai natūralu ir suprantama, nes pirmiausia žmogus turi turėti tam tikrų gebėjimų arsenalą: norą bendrauti ir perteikti žinias, kantrybės mokinti ir nuolat domėtis, ir t.t. Tuo tarpu profesionalūs sportininkai dažniausiai yra orientuoti į rezultatus, jie nekantrūs, nori kuo greičiau pasiekti tikslą. Kaip tik dėl to jie tampa geriausiais, bet tai dar nereiškia, kad jiems tai padės būti ir gerais treneriais.

Labai svarbu pasitikėti treneriu, nes tu jam atiduoti savo laiką, energiją, jis formuoja tave ne tik kaip sportininką, bet ir kaip asmenybę, nes perteikia tau savo ir tos sporto šakos ar meno filosofiją, todėl trenerį (mokytoją) reikia rinktis labai atsakingai.

Niekada nebijokite paklausti trenerio ar mokytojo, kur jis kelia kvalifikaciją, kuo domisi, kas buvo jo treneriai. Šie klausimai padės susidaryti vaizdą ir išvengti nemalonių siurprizų ateityje. Žinoma, jei jau pasiryžote būti su tuo treneriu, tai leiskite jam dirbti savo darbą, ir tikrai pasieksite gerų rezultatų. Bendravimas ir pasitikėjimas yra jūsų tiltas į tobulėjimą.

– Jūs esate rytų kovos menų, Kung Fu Wing Tsun mokytojas. Susiduriate su abejomis kultūromis, todėl galbūt galite nubrėžti skirtumą tarp Vakarų ir Rytų kultūros? Ko mes galime pasimokyti iš rytiečių?

– Dažnai kalbama apie didžiulius skirtumus. Tačiau aš su tuo vienareikšmiškai sutikti negalėčiau, nes Rytus labai stipriai paveikė Vakarietiškas kapitalizmas. Net kalbant apie tą patį tradicinį kinų kovos meną Wing Tsun Kung Fu, kuriam daugiau nei 300 metų, matoma vakarietiška įtaka.

Dabar Kinijoje tampa madinga treniruotis pas baltąjį, iš Europos ar JAV atvykusį trenerį, o ne pas kiną. Mums tai atrodo nesuprantama. Tačiau tai yra nenuneigiamas pasaulinės globalizacijos rezultatas. Tie patys Kinijos didieji miestai, kaip Pekinas, yra megapoliai, kurie niekada nemiega ir knibžda kaip skruzdėlynai. Ten žmones kankina tokios pačios problemos kaip ir mus.

Žinoma, yra ir kita medalio pusė – tūkstančius metų siekianti rytų kultūra, kuri yra siejama su energetika, balansu, ramybe ir vidine harmonija. Yra labai daug žmonių propaguojančių senąsias vertybes, tų, kurie soduose ir parkuose vengia eiti tiesiais keliais, o dienos bėgyje randa laiko ritualiniams arbatos gėrimams, pamąstymams, savęs reflektavimui ar nuoširdžiam pašnekesiui.
Šito mes ir turėtume išmokti iš rytiečių, nes tai atsakymas, kaip per darbus neužmiršti mus supančių žmonių ir išorinio pasaulio. Reikia sugebėti sustoti, pajusti vidinį balansą, o tada vėl galima judėti į priekį.

– O kaip Wing Tsun Kung Fu padeda kovoje su stresu ir nuolatine įtampa?

– Šiam kovos menui yra keli šimtai metų ir jis siekia Šaolino vienuolių laikus, kai buvo vadovaujamasi visiškai kitokiomis vertybėmis ir gyvenimo principais nei šiandien. Žmonės, atėję į vienuolynus, norėjo keisti ne tik išorinį, bet ir vidinį pasaulį, surasti harmoniją, todėl mūsų treniruotės visada prasideda „Siu Nim Tau“, kas iš kinų kalbos išvertus reiškia mažoji idėja.

Viskas prasideda nuo idėjos, pirmųjų judesių. Kiekvienas mokinys yra kviečiamas palikti kasdienes problemas už treniruočių salės durų ir susikoncentruoti į tas kelias valandas, kur kartu tobulinsime ne tik kūną, kovos meno techniką, bet ir vidinį pasaulį, medituosime, mokysimės taisyklingo kvėpavimo, bendrausime.

– Ir visgi, kiek senosios kinų vertybės yra svarbios dabartiniam žmogui? Ar mokiniai domisi kovos meno istorija, filosofija, jo raida?

– Čia yra paradoksas, nes nemažai mokinių ateina tiesiog išmokti savigynos pagrindų, kovos meno technikos ar sustiprėti fiziškai. Tačiau pradėjus jiems pasakoti apie kovos meistrų genealoginį medį, vertybinę sistemą, Kung Fu mokytojų gyvenimą ar pamokančias kinų istorijas, žmogus pamato, kad ši informacija yra labai įdomi ir tai tampa dar vienu šaltiniu, kur gali semtis patirties iš kitų gyvenimų.

Tada mokiniai pradeda klausinėti vis daugiau ir įsitraukia į tai. Juk istorija ir filosofija yra labai svarbi rytų kovos menų dalis, bet ja reikia sudominti, kad mokiniai norėtų žinoti, ne tik judesius, bet ir kovos meno raidą, istoriją. Taip atsiranda aiškumas, kodėl darome vienus ar kitus veiksmus.

Pavyzdžiui, mes pradėjome ritualinę kiniškos arbatos gėrimo tradiciją, kuri labai suartina mokytoją ir mokinius, o mokiniai gauna galimybę pasidomėti ir kiniškos arbatos ritualu, kiti nukrypsta į sveiką gyvenimo būdą, mitybą ir t.t. Kiekvienas randa sau kelią, tačiau svarbu tai, kad yra sužadintas žingeidumas, noras tobulėti, augti kaip žmogui, o tai ir yra svarbiausia.

Šaltinis: delfi.lt
Foto: © xPACIFICA/Corbis