Sąmoningas gyvenimas
Atrodo, gyvenu svajonių gyvenimą, kurio anksčiau būčiau kitiems pavydėjus. Dirbu tik tokį darbą, kurį tikrai noriu dirbti, bendrauju su nuostabiais žmonėmis, prasmingai leidžiu laiką saviugdos seminaruose ir sąmoningumo stovyklose – gryniausias smagumynas! Kažkada tik apie tai ir svajojau. Tačiau vėl jaučiuosi neramiai, vėl spirgu…
Klausiu savęs: ,,Mieloji, ko dabar nerimsti?” Sąmoningas gyvenimas man įdomus ir intriguojantis, savęs pažinimas ir išsiknaisiojimas – labiausiai dominanti sritis. :-) Nesustebino atėjęs atsakymas, jog norisi dar labiau realizuoti save, savo potencialą, savo tikrąsias galimybes. Manot, sunku jas nusistatyti, man tai – ganėtinai nesudėtinga užduotis, jos atsakymą kiekvienas turime savyje, tik išdrįskime jį pamatyti :-)
Noriu vesti ne tik saviugdos seminarus, noriu vesti verslo mokymus, nes net neabejoju, jog turiu tam pakankamai įgūdžių, gabumų bei dar kažką, ką sunku žodžiais apsakyti. Suvokiu, jog stinga motyvacijos tam, kad griebčiau jautį už ragų. Apsižiūriu situaciją iš įvairių kampų – kas nutiktų, jei aš sėkmingai vesčiau tuos seminarus: ką patirsiu, ką gausiu, kaip jausiuosi. Suprantu, kad tiesiog noriu jaustis laiminga realizuodama save! :-) O toks ypatingas jausmas – laimė, pasiekiamas per savirealizaciją. Tada klausiu savęs: ,,O kas trukdo vesti tuos seminarus?” Baimė susimauti, nerimas, jog tai nebus geriausias seminaras iš visų, kurie tik vyksta pasaulyje :-D Kai įsivardini sau priežastis, nebegali nesijuokti, nes paaiškėja, jog tai tik juokingų įsitikinimų kratinys. Pamatai vaikystėje susiformuotą norą būti pačia geriausia, tobuliausia, sėkmingiausia (ir tokia norisi tapti per labai trumpą laiką), nes atrodo, jog tik tokiu būdu tapsi vertingesnė už kitus. Logiškai suvokiu, kad geriausia pasaulyje niekada nesugebėsiu tapti, nes visada atsiras kažkas, kas bus geresnis už mane. O ir kažką pradėti daryti anksčiau, nei esu tam pasiruošusi, taip pat neturiu pajėgumų. Juk kad ir kaip tėvai trokštų, kad jų vaikas pradėtų, anksčiau nei kitų, vaikščioti ar kalbėti, jis nepradės. Vaikas svirduliuos ir žlebesuos tiek, kiek jam reikia, kad sutvirtėtų.
Kas tada belieka? Reikia pažvelgti į save ir palyginti save ankstesnį su dabartiniu. Pamatyti, kokiom savybėm esi praturtėjęs ir duoti sau tiek laiko, kiek reikia, kad tvirtai žengtum į naują etapą :-)
Valdemara Butkevičienė | pokyciudinamika.lt
Asmenybės ugdymo lektorė