Šeimos skyrybos: ar naudinga likti kartu tik dėl vaiko?

0 (0)

Šiuo metu aptariant visuomenės, o ypač šeimos keitimosi dėsningumus, neišvengiamai pastebima itin aukšta skyrybų tendencija. Nepaisant pusės sudaromų santuokų nutraukimo Lietuvoje, šeimos skyrybos dažnas reiškinys ir kitose valstybėse: Latvijoje, Švedijoje, Jungtinėse Amerikos valstijose.

Nors šeimos skyrybas įprasta laikyti tik suaugusiųjų reikalu, kurio, anot jų, vaikai nesupranta, neabejotinai svarbu atsižvelgti ir į mažiausius šeimos narius, jų pozicijas skyrybų metu. Gyvendami toje pačioje socialinėje erdvėje, o ypatingai šeimoje visuomet esami neatsiejami nuo kitų šeimos narių. Todėl tėvams būtina pagalba atsakant į klausimą: stengtis bet kokiais būdais gelbėti santuoką ir likti su sutuoktiniu dėl vaiko ar priimti sprendimą skirtis?

Atsižvelgiant į sutuoktinių skyrybas ir jų poveikį vaikams, jos visad lydimos šeimos narių sutelktumo, emocinės paramos, saugumo, bendrų materialinių pajamų sumažėjimo, kas labai suardo vaiko vidinę pusiausvyrą. Tėvų skyrybos iškelia jautriausias šeimos puses (sutuoktinių klaidos, kaltinimai, nuoskaudos) ir turi ilgalaikes pasėkmes tolesniam visų šeimos narių prisitaikymui. Tuo tarpu vaikas turintis mažiausiai patyrimo, brandos tėvų skyrybas patiria sudėtingiausiai. Didesnį ar mažesnį (priklausomai nuo skyrybų pobūdžio, aplinkybių šeimoje, vaiko asmenybės, lyties) poveikį tėvų skyrybos turi vaiko funkcionavimui visose pagrindinėse vystymosi srityse: adamedinėje, santykių su bendraamžiais, psichologiniame prisitaikyme.

Vis dėlto nepaisant galimo ryškaus neigiamo tėvų skyrybų poveikio vaikui, jo tolimesniai adaptacijai, reikšminga atsižvelgti, ką vaikui tenka patirti gyvenant nuolat nesutariančių tėvų šeimoje. Labai dažnai konfliktai šeimoje (neišvengiami skyrybų metu) nurodomi kaip itin vaiko, paauglio prisitaikymą trikdantys veiksniai. Paprastai vaikai ar paaugliai įsiterpę į tėvų konfliktus gali sudaryti sąjungą su vienu iš jų prieš kitą tėvą, gali atstumti abu tėvus (itin žalinga vaikui) arba, kaip dažniausiai pasitaiko, tarpininkauti vyraujant nesantaikai tarp tėvų. Akivaizdu, jog kiekviena iš šių trijų pozicijų jauniausiam šeimos nariui yra per sunki. Visos vaiko pozicijos tėvams konfliktuojant apima tokius neigiamus vaiko jausmus kaip kaltė, neapykanta, dvejojimas, baimė. Nerimas dėl netolygaus santykio su abiem tėvais, jų palaikymo konfliktų metu išlieka net vaikui suaugus, palikus tėvų namus (sprendžiant, kurį iš jų pirmą aplankyti švenčių metu, pas kurį praleisti daugiau laiko).

Net vaikui nedalyvaujam tėvų konfliktuose ir tėvams stengiantis juos spręsti už “uždarų durų” klaidingai tikima, jog vaikas nežino apie nesutarimus šeimoje. Vis dėlto tokie psichologiniai ženklai, kaip atsiradę vaiko naktiniai košmarai, besikartojantis šlapinimasis į lovą, negalėjimas susikaupti, nerimas labai susiję su problemomis šeimoje.

Tėvams sprendžiant, ar likti gyventi “dėl vaiko”, ar pasirinkti skyrybas, kartais antrasis variantas tampa pozityvesniu. Tačiau rūpinantis vaiku ir siekiant lengvesnių skyrybų pasėkmių jam, po skyrybų, kaip ir gyvenant santuokose tėvams svarbiausia toliau bendradarbiauti auklėjant vaiką. O vaikui priklausomai nuo jo brandumo tėveliai turi paaiškinti, kaip jų šeima gyvens toliau, suteikti galimybę vaikui pasisakyti. Nepamirškime labai vaizdingos vaikų fantazijos, kuri jam daug ko nežinant ar nesuprantant, palieka daug vietos išgalvotoms istorijoms, nerimui, nepagrįstoms baimėms.

Psichologė Indrė Kazlauskaitė
El. paštas: psichologe.indre@gmail.com