Sendaikčių turgus
Vadinamieji „blusų turgūs” ir sendaikčių krautuvės yra visuomeninės savęs pažinimo vietos. Toks savęs pažinimas maskuojamas nekaltu laisvalaikio leidimu ir čia patiriamais malonumais. Tarsi šiaip sau, savo malonumui, ramiai vaikštoma tarp prekystalių, bet įdėmus žvilgsnis apžvelgia spalvingą išdėliotų daiktų netvarką ir intensyviai ieško to „kažko”.
Žmogus net pats negalėtų pasakyti, kas turėtų būti tas „kažkas”, bet akys ir sąmonė akylai stebi prekes ir akimirksniu gali nuspręsti, kas patinka ir kas ne. Tuomet ateina lemiama akimirka: kaip toje pasakoje, kiekvienas mūsų pageidaujamas objektas nuveda mus prie trijų vartų – pasirinkimo galimybių – ir reikia apsispręsti, pro kuriuos vartus eisime.
Pirmieji vartai yra laisvė. „Šio šlamšto man tikrai nereikia”, – pagalvojame, „Kokia laimė, kad tokių daiktų neturiu savo namuose!”, „Atsikračiau panašaus laužo ir tai tikrai nepakartojamas, nuostabus jausmas!”. Išėję pro laisvės vartus, galime laimingi grįžti namo tuščiomis rankomis. Pasivaikščioti po turgų vist tiek buvo verta.
Antrieji – pagundos vartai. Kiekvienas į akį kritęs ir iš pirmo žvilgsnio patikęs daiktas kaip reikiant išbando mūsų atsparumą gundymui. Naujas troškimų objektas labai vilioja, bet ar tai bus geriausias pasirinkimas? Kiek ilgai jis žavės? Svarstome visus už ir prieš, protas intensyviai dirba ir sprendžia klausimą: ko aš iš tikrųjų noriu? Nepavojingoje sendaikčių turgaus aplinkoje verta pasipraktikuoti, kaip spręsti tokius klausimus ir kaip apskritai ieškoti sprendimų. „Rimtais atvejais” iš to galima turėti naudos.
Virš trečiųjų vartų parašyta „Ilgesys”. Žengę per šiuos vartus pasitiki atradėjo laime. Žmogus eina į „blusų turgų” ir staiga suvokia: kažkur čia yra tai, ko ieškau visą savo gyvenimą, kas bus artima mano sielai , su kuo iš karto pajausiu ryšį. Tas kažkas bus susijęs su mano gyvenimo istorija, taps neatskiriama mano dalis ir padarys mano namus ypatingais. Tai pažadins mane naujam gyvenimui. Tai reikia čiupti, nes vien dėl to verta vaikštinėti po „blusų turgų”.
Pagal Werner ir Marion Kustenmacher’ių knygelę “100 priežasčių dėl ko verta gyventi”, (2005, 94-95 p.)
Foto: Kukuh Himawan Samudro